Pianisto rečitalis – šlovė muzikai
Daiva Kšanienė
Nedaug turime Klaipėdoje koncertuojančių pianistų, reguliariai rengiančių fortepijoninės muzikos rečitalius. Viena iš retų išimčių – Jurijus Nekrasovas, balandžio 18-ąją Klaipėdos universiteto Koncertų salėje puikiai skambinęs V.A.Mocarto ir D.Šostakovičiaus muziką.
 |
| Pianistas J.Nekrasovas, naujausiame rečitalyje skambinęs V.A.Mocarto ir D.Šostakovičiaus muziką, dar kartą parodė, kad nesistengia publiką sužavėti lengvo pobūdžio ir suvokimo kūriniais. Egidijaus Jankausko nuotrauka |
Bėda ir yda
Gabių, talentingų pianistų Klaipėdoje – kelios dešimtys, tačiau jų meninis potencialas nepanaudojamas. Dauguma jų, užgožti pedagoginio, koncertmeisterinio darbo, nebeturi laiko bei jėgų ruošti solines programas ir be atlygio koncertuoti.
Tai įsisenėjusi Klaipėdos muzikinio gyvenimo bėda ir yda: miestas iki šiol neturi koncertinio gyvenimo organizatoriaus – vietinės filharmonijos, besirūpinančios vietinių atlikėjų koncertų rengimu (prodiuseriavimu, reklama ir pan.). Didelės miesto muzikų viltys, sudėtos į Koncertų salę, nepasiteisino: ši organizacija susirūpinusi tik gastroliuojančiais kolektyvais ir iš svetur atvykstančiais pavieniais atlikėjais. Tuo tarpu dauguma (išskyrus savivaldybės finansuojamus bei dar vieną kitą kolektyvą) klaipėdiečių atlikėjų neturi jokios galimybės koncertuoti savojo miesto Koncertų salėje.
Tokia pozicija istoriškai prieštarauja senosios Klaipėdos tradicijoms, kurios, beje, yra saugotinos kaip muzikinis, dvasinis šio krašto kultūros paveldas; tęstinos, kaip būtinas autentiškos meninės terpės bei atmosferos mieste palaikymas.
Nepataikauja publikai
Klaipėdos universiteto koncertmeisteris Jurijus Nekrasovas, nepaisydamas negatyvios atitinkamų kultūrinių bei koncertinių institucijų nuostatos savų muzikų atžvilgiu, suranda galimybę reguliariai rengti autorinius rečitalius.
Balandžio 18-ąją jis surengė įspūdingą, didelį koncertą, skirtą dviejų iš esmės skirtingų stilių kompozitorių – V.A.Mocarto (250-osios gimimo metinės) ir D.Šostakovičiaus (100-osios gimimo metinės) – kūrybai.
Klausytojai dažnai mieliau klausosi skirtingų autorių, kontrastingų, įvairios stilistikos kūrinių. O atlikėjui sutelkti dėmesį į dviejų autorių muziką visada yra sunkiau. Tačiau J.Nekrasovo koncertinėms programoms tai būdinga. Jis nepataikauja publikai, nesistengia sužavėti lengvo pobūdžio ir suvokimo kūriniais.
Įrodė esąs virtuozas
Pirmojoje dalyje skambėjo V.A.Mocarto kūriniai: Fantazija ir fuga C-dur, Fantazija ir sonata c-moll, Sonata Nr. 18 F-dur ir “Lacrimosa” (iš “Requiem”, F.Listo transkripcija). Jų interpretacijoje pianistas įtikinamai perteikė mocartišką stilistiką, kartu praturtinęs ją savo meninės individualybės bruožais. J.Nekrasovo skambinamas Mocartas – lengvas, skaidrus, nuoširdus, kartu vyriškai santūrus.
Atliekant šio klasicizmo kompozitoriaus fortepijoninius kūrinius “apnuogintai” atsiskleidžia pianisto meninė branda ir technikos “įvaldymas”. J.Nekrasovas dar kartą įrodė turįs virtuozinę techniką (ir smulkią pirštų, ir oktavinę, ir akordinę, ir kt.), gražų, minkštą garso toną, puikiai tarnaujančius kūrinių esmės atskleidimui. Įprasminti, ne savitiksliai pasažai, “sudvasinta” melodinė linija lyriniuose fragmentuose puikiai atliepia dar galantiškojo stiliaus bruožais dvelkiančią V.A.Mocarto muziką.
Cikliniuose kūriniuose (trijų dalių sonatose) J.Nekrasovas muzikinę mintį plėtojo logiškai, tikslingai “išdėstydamas” prasmines bei dinamines kulminacijas, “augindamas” muzikinę dramaturgiją nuo greitųjų ekspresyvių pirmųjų dalių iki rondiškų, linksmų finalinių. Lėtosios dalys traktuotos šiek tiek romantiškai, bet nestokojant ir klasicistinio santūrumo.
Prasiveržė gaivalinga jėga
Antrąją dalį J.Nekrasovas paskyrė D.Šostakovičiaus kūrybai. Įdomu buvo klausyti jau vien todėl, kad savita ir talentinga rusų kompozitoriaus D.Šostakovičiaus muzika mūsų laikais koncertų salėse skamba labai retai. Pianistas atliko penkis Preliudus ir fugas (Nr.1, 2, 3, 19 ir 4) bei Sonatą fortepijonui Nr. 2 h-moll, op. 61 (trijų dalių).
J.Nekrasovas vėl pademonstravo muzikos stilių išmanymą bei meninę intuiciją. D.Šostakovičiaus muzikos atlikime prasiveržė gaivalinga jėga, santūrus (šiems kūriniams adekvatus) temperamentas.
Ypač įspūdingai skambėjo Sonata, kurios muzikos kalba (nors veikalas sukurtas 1942 m.) jau gana šiuolaikiška ir moderni: kampuota, rečitatyviška (bet turinti tautiškų rusiškų elementų) melodika, aštrūs harmoniniai sąskambiai, daugiaplanė faktūra, plati registrų apimtis.
J.Nekrasovas, naudodamas tikslius štrichus, išradingą, individualizuotą agogiką, nepriekaištingai perteikė šio stambaus veikalo nuotaikas, tembrines spalvas, dramaturgijos vingius bei kontrastus. Ekspresyviai, temperamentingai (vietomis monumentaliai) ir įtemptai skambėjo Sonatos greitosios dalys, o lėtoji dvelkė lyrizmu, skausmingu taurumu.
Apskritai J.Nekrasovo atlikimas pasižymi sugestyvumu, vyrišku jausmingumu (jokio sentimentalumo), formos suvokimu, apgalvota, išbaigta interpretacija.
Plius prie programos J.Nekrasovas paskambino lengvą, grakštų, virtuozišką N.Rimskio-Korsakovo kūrinį “Kamanės skridimas” bei P. Čaikovskio “Lopšinę” (abu S. Rachmaninovo transkripcijos).
J.Nekrasovo koncertą organizavo ir parėmė Rusijos Federacijos generalinis konsulatas Klaipėdoje, rusų kultūros bendrijos “Lada” ir “Otečestvo”.
Gausiai susirinkę klausytojai skirstėsi patenkinti, patyrę puikių sąlyčio su puikia muzika akimirkų.
