Proza
Piliakalnis
Iš ciklo „Vasara su klasiku“
Juozas Šikšnelis
Kai pažvelgiau iš apačios į viršų, pasirodė beprotybė ropštis aplūžusiais laipteliais į viršų. Širdis gali iššokti pro burną. Nors jau kadais mečiau rūkyti, bet plaučių tūris nepadidėjo, širdis nesustiprėjo, juk ne veltui sakoma, kad, metus gerti ir rūkyti, gyvenimas nepailgėja. Beje, tai liečia ir meilę. Bet tiek to, nes stovime ties dar leisgyviu tautos istorijos liudytoju ir spoksome į jo viršūnę, kuri yra kokių septyniasdešimt metrų aukštyje. Gal mažiau, bet važiuodamas čionai nesirausiau po enciklopedijas, todėl tikslaus aukščio nežinau. Galop, ką tai duotų?
Kiekvienas kalnas atrodo įspūdingai, o jei dar jį apvynioji žaliais šilkais, anot poetės? Kitaip sakant, legendomis. Kiek čia kaulelių padžiauta! Priešų ir savų. Bet sudūlėjo, pavirto plėnimis, vėjai išnešiojo. Kraują sugėrė žemė. Liko tik kalva upių santakoje. Numindžioti, nutrypti, nudrengti keliai į ją. Žvilgsniais nuglostyti šlaitai. Ir daug legendų. Laikui bėgant jos keičiasi: savi drąsėja, priešai įžūlėja, nekaltų aukų daugėja. Ir dar: piliakalnis kone perpus sumažėjęs. Istoriniuose šaltiniuose, kad ir kaip stengtumeisi, nerastum fiksuoto aukščio, mat tais laikais nebuvo mados fiksuoti rekordus, nebuvo net tokios agentūros, „Factum“ berods vadinasi. Taigi pirminis kalvos aukštis nėra žinomas. Objektyviai sveriant, per amžius lietus, oras, lankytojų kojos kalvą turėjo gerokai nudrengti, tad, jei prikeltume iš kapų senelį, anot kito poeto, jis tik žvilgtelėtų į sumažėjusį piliakalnį ir, žodžio netaręs, atgultų atgalios. Be amo.
Ponios dūsavo, Jeronimas tarytum jaunas kumeliukas kanopomis paspardė žemės grumstus ir pirmas pasileido į viršų. Dievaži, galima buvo pagalvoti, kad šis kalnas tai pjedestalas jo paminklui, užlips ir sustings bronzoje lyg Petras Cvirka savo skverelyje. Gal gyvasis klasikas to negalvojo, sunkiai pūtuodamas ropštėsi į viršų ir tiek. Man kopimas priminė Golgotą, atrodė viršūnę pasieksiu, bet kas toliau? Atgal nenusileisiu. Aiman! Nesidarysiu charakirio, nepavirsiu protėvių vėle ar baltasparniu paukštuku, nenusirisiu lyg rąstigalis stačiu šlaitu, bet liksiu ten visam laikui pridėjęs į kelnes, nes užeina aukščio baimės priepuoliai. Hipsofobija. Nieko negaliu sau padaryti. Bet niekur nepasidėsi.
Lipant į viršų, visai neatrodė taip baisu, jeigu būtų sutvarkyti laiptai, bet norinčių prisiliesti prie gyvos, pardon, leisgyvės istorijos liudininko buvo daugybė, todėl prižiūrėtojai nespėdavo keisti sulūžusių pakopų. Nes kiekvienas einantis pasidairyti nuo piliakalnio ant padų nusineša po dalelę medinių pakopų. Fiziškai sąveikauja su tautos istorija. Tikriausiai po to jaučiasi tarytum mintinai išmokę Šapoką ar kitą nūnais madingą istoriką.
Dunksi smilkiniai, gniaužia krūtinę, dar knieti pažvelgti atgalios, kur kitoje upelio pusėje, aikštelėje raudonuoja mūsų automobilis. Ne naujas, bet neseniai pirktas, todėl toks brangus. Ar kas neatsitrenkė ar nenušvilpė. Rodos, tik vienas toks pasaulyje ir viso pasaulio gaivalai tik ir aštrina nagus jį nušvilpti. Nors jis žmonos vardu, ji ir vairuoja, bet rūpi kažkodėl tik man, o ji lyg niekur nieko palengva kyla į viršų ir neužsičiaupdama kažką mala klasikienei. Gal geriau Jeronimo pačiai. Tegul nelieka dviprasmybių.
Nuo viršaus leidžiasi du jaunuoliai. Nežinau dabartinio žargono, tai apibūdinsiu išorę: kelnės tarsi maišai su daugybe kišenių, galvos kaltūnu nuėję, ant pečių kuprinės. Turistai su dviračiais. Tikriausiai iš Lenkijos. Ten populiaru, pas mus dar tik ateina mada. Mes atsiliekam nuo Europos kokį dvidešimtmetį. Pasitraukiu jiems iš kelio, tad niekas negali kaltinti, kad kažkam užstojau saulę. Stabtelėjęs atgaunu kvapą, normalizuoju širdies ritmą. O iš šalies atrodė, kad esu mandagus.
Pagaliau viršūnėje. Nėra velnias toks baisus kaip atrodė iš apačios. Bet vietos mažoka. Tokio dydžio aikštelėje gali pastatyti nebent tualetą, ne pilį, bet čia tikriausiai nuslinko dalis kalno. Užtat dar dviejų gyvų klasikų sodybos matosi. Tiksliau, visi žinom, kad turi nuo piliakalnio matytis, tik nežinom kurios. Net Jeronimas, nors tiedu yra ne tik jo amžininkai, bet ir kolegos. Tad badom pirštais ir spėliojam: šita? O gal ana? Tuo tarpu virš kaip ant delno ištiestos upių santakos plevena juodasis gandras. Dievaži, prisiekiu viskuo, kas man brangiausia, nors dabar ne itin turiu kuo pasigirti, bet prisiekiu, tai paukštis iš Raudonosios knygos. Itin retas Lietuvoje. Kelbendriams tai ne motais, ponios dar ieško dviejų klasikų sodybų, o Jeronimas lakdina savo mintis pavėjui. Žinia, iš tokių aukštybių jos toli gali nukakti. Tuo tarpu mano dėmesį patraukia porelė, kurią užtikome viršūnėje. Jaunuolis iki skausmo kažkur matytas, o mergelė tarsi be veido ir figūros, noriu pasakyti, niekuo neįsimintina. Užtenka kam nors patraukti žvilgsnį ir jis tarsi prilimpa. Bet dar ir vaizduotę prilipina, todėl užuot gėrėjęsis lyg ant delno padėtomis lygumomis, upių santaka, užuot akimis naršęs krūmynus, ieškodamas dviejų klasikų sodybų, sekioju akimis jaunuolį, nes ūmai jame atpažįstu žudiką – maniaką – kanibalą, kuris Vokietijoje nužudė ir suvalgė žmogų. Į detales nesigilinau, bet kelias savaites per visus kanalus rodytas veidas įsmigo sąmonėn neištrinamai. Tik atsitokėjęs klausiu savęs: kaip gali būti, kad jis nuteistas Vokietijoje, atsidūrė Lietuvos provincijoje ir dar su belyte drauge? Išties. Juk neišteisino, nuteisė. Puikiai prisimenu. Gal panašumas pasiutiškas? Bandau atkreipti Jeronimo dėmesį. Bet kur tau! Jis tarsi senovės karžygys planuoja karo žygius. Maniškė, žinanti visus žudikus maniakus, gaujų vadus ir vadeivas pavardėmis ir „kličkomis“, irgi nekreipia dėmesio į mano ženklus. O juk rėkti ant visų apylinkių negaliu: piliakalnio aikštele didumo kaip geras kambarys, kur mes šešiese, jei maniakas ir kanibalas supras esąs atpažintas, amen, nei du klasikai, įsikūrę piliakalnio papėdėje, nepadės. Atvirkščiai, supratę, kad ten, viršūnėje, dorojamas vienas iš jų brolių, Jeronimas dar paplos. Bet čia perdedu.
Kelbendriai nekreipia dėmesio į šalimais besisukiojančią grėsmę, o aš nenuleidžiu akių, tiksliau, vienos akies. Juokas juokais, bet ausies krašteliu išgirstu svetimą šneką. Paslaptinga porelė nekalbi, persimeta vienu kitu žodžiu, bet pavyksta pagauti kelis garsus ir duodu galvą nukirsti, kad tai ne lietuviškas žodis. Gal ne vokiškas, bet ir ne lietuviškas. Laimei, neilgai pasisukioję jie ropščiasi žemyn. Atlėgsta. Dažnai taip būna: užtenka tuo šeštuoju jutimu užuosti grėsmę ir manyje tarytum kažkas prisuka tamprią savisaugos, aiman! Saugumo spyruoklę. Saugumo pačia bendriausia prasme, kitaip sakant, ne nuosavas kailis, bet jūsų visų minkštos vietos rūpi. Kaip ir dabar: pamačiau maniaką kanibalą ar jo brolį, manot dėl savo kailio sudrebėjau? Anaiptol! Dėl tos belytės mergelės, kuri labiau panaši į dvaselę nei į gyvą padarėlį, baugu. Juk pakeliui užknekcins ir suvalgys. Su ar be kauliukų. Paskui imsis kitų. Tavęs, manęs. Iš pažiūros jis neprimena lietuviškųjų kanibalų, kurie naudojasi primityviais žudymo įrankiais: kirviu, peiliu, kuolu. Vokietis aukas viliojo internetu ir puotą pradėjo nuo lyties organo. Gurmanas. Dievaži, jau traukiau telefoną skambinti policijai, kai pati pakvietė užkąsti. Priėjau. Pakišo panosėn dešrą. Lyg tyčia. Vos nesusivėmiau. Bet prieš protėvius kritusius, o gal ir sudūlėjusius čia buvo nepatogu. O tuo tarpu tariamas maniakas kanibalas su savo šešėline palydove sėdo į naujutelaitę “Tojota Yaris” su kaunietiškais numeriais ir nuvažiavo.
