Pilies džiazo festivalis – pilnametis

Pilies džiazo festivalis – pilnametis

 

Kasmet birželio pradžioje tenka apgailestauti dėl greitai bėgančio laiko tėkmės ir džiaugtis, kad DŽIAZAS vėl skamba Klaipėdoje… 18-ąjį kartą uostamiestis beveik savaitę gyveno ir nardė puikios muzikos bangose. Skaičiai nieko nereiškia, nes Klaipėdos Pilies džiazo festivalis savo brandą pasiekė jau seniai ir yra viena svarbiausių bei reikšmingiausių ne tik miesto, bet ir šalies kultūrinių dominančių.

Aris Kateila

Tad nenuostabu, kad ant festivalio scenos noriai lipo bei sveikinimo žodžius jam skyrė ambasadoriai, kultūros ministrai, įtakingi verslininkai etc. Gražu ir malonu, bet ne tai svarbiausia…

Istorija kuriama dabar

Jau tapo tradicija, kad festivalis prasideda Baroti galerijoje. Gegužės 30-ąją ten buvo atidaryta fotografijų paroda simboliniu pavadinimu „18 jazz’o akimirkų“. Būtent tiek dviejų praėjusių festivalių akimirkų ir pristatė fotografai Asta Esu ir Vytautas Petrikas. Parodos autoriai papasakojo, kad jiems teko rinktis iš bemaž kelių tūkstančių (!) įamžintų vaizdų. Juos buvo galima pamatyti televizoriaus ekrane. Festivalio įkūrėjai – Inga ir Vytautas Grubliauskai bei galerijos šeimininkai Andželika ir Isroildžonas Baročiai pasidžiaugė prasminga renginio įžanga ir padėkojo fotografams už puikią dovaną festivaliui. Ar nebūtų gražu, jei 20-ojo jubiliejaus proga pasaulį išvystų solidus Astos ir Vytauto fotoalbumas, kuriame būtų surinkta ne 18, o 180 ar daugiau „jazz‘o akimirkų“?..

Nuo šiol Pilies džiazo festivalio nuolatine „vizualine afiša“ taps Kurpių gatvės skvere pastatyta skulptoriaus Vlado Kančiausko skulptūra „Fortepijonas-banga“. Klaipėdoje gimęs, o dabar vilnietis menininkas ją padovanojo miestui ir perdavė iškilmingos ceremonijos metu skambant trimitams. Taigi istorija, pradėta rašyti prieš 18 metų, tęsiama ir įprasminama senamiesčio širdyje.

Festivalis ne tik priėmė dovanas, bet ir dovanojo jas kitiems. Jautrus labdaros koncertas „Akustinės spalvos“ įvyko naujojoje Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje. Klaipėdos muzikanto Lino Švirino ir grupės koncerto metu buvo renkamos lėšos onkologijos centro statybai remti.

Naujovė – literatūrinis džiazas

Klaipėdos džiazo festivalyje kuriamos ir naujos tradicijos. Dviejose popietėse I.Simonaitytės bibliotekos kiemelyje susiliejo džiazas ir žodis. Pirmojoje „raštininku“ save vadinantis Linas Poška, kuriam talkino akordeonistas Žygimantas Laurinavičius, vertė publiką springti ir verkti iš juoko, pažerdamas neapskaičiuojamą dozę humoro. Linas įspūdingai improvizavo čia ir dabar, skambant akordeonui. Pasirodo, džiazas gali būti ir toks!..

Kitoje popietėje bandė „susikalbėti“ kitos neeilinės asmenybės – rašytojas Gintaras Grajauskas ir saksofonininkas Petras Vyšniauskas. Dviejų žodžio ir muzikos intelektualų pokalbio neįmanoma nupasakoti ar atkartoti: abiejų kūrybinės mintys pynėsi tarpusavyje, prieštaravo ar papildė viena kitą. Emocijos vos tilpo bibliotekos kiemelio erdvėje. Puiku, jaudinamai gražu, norisi dar ir dar… Tikėkimės, kad taip bus ir ateityje.

…O XVIII Klaipėdos Pilies džiazo festivalis oficialiai ir tradiciškai prasidėjo Klaipėdos piliavietėje pakeliant vėliavą…

Žvaigždės šviečia skirtingai

Jis gimė Sankt Peterburge (Leningrade). Nuo 11-os grojo klarnetu, žaidė ledo ritulį ir atstovavo jaunimo rinktinei. Dar būdamas M.Musorgskio konservatorijos saksofono klasės studentas tapo tuo metu garsaus D.Gološčiokino ansamblio, vėliau O.Lunstremo bigbendo ir grupės „Allegro“ solistu. 26-erių atvyko į JAV ir Berklio muzikos akademijoje gavo du diplomus – kompozitoriaus ir saksofonininko. Karjera vystėsi žaibiškai. 1993 m. – pirmasis atlikėjo solinis albumas. Jis – garsiausių džiazo žvaigždžių projektų (o jų – šimtai) dalyvis. Jis grojo JAV ir Rusijos prezidentams. 1995 m. grįžęs į Maskvą įkūrė muzikos leidybinę kompaniją, savo džiazo klubą. Jo bigbende grojo geriausi Rusijos muzikantai. Pernai vykusiame artisto 50-mečio jubiliejiniame koncerte Kremliaus suvažiavimų rūmuose kartu su juo muzikavo džiazo legendos Billy’s Cobhamas, Wyntonas Marsalis, Randy Breckeris, Natalie Cole. Jis dalyvavo dailiojo čiuožimo, muzikinių duetų projektuose bei realybės šou Rusijos TV. Ir visa tai (ne, ne viskas – tik maža dalelė) apie jį – geidžiamiausią ir brangiausią Rusijos džiazo muzikantą, prodiuserį, tenoro saksofonininką Igorį Butmaną, kuris po dešimtmečio pertraukos vėl grojo Klaipėdos Teatro aikštėje.

„Festivalio „vinis“!“ – ir daugiau nieko. „Knaisiotis“ ir ką nors kalbėti apie I.Butmano grojimą – beprasmiška… Tai padarys muzikos istorikai. Emocija – aukščiausias profesionalumas, tobula, gražu, charizmatiška…

Šauniai I.Butmanui talkino Kauno bigbendas, kuriame grojo įvairių kartų muzikantai. Akivaizdu, kad jiems pavyko per porą dienų puikiai susigroti ir bigbendas buvo lygiavertis žvaigždės partneris.

Alto saksofonininkė olandė Candy Dulfer buvo labiausiai reklamuojama festivalio žvaigždė. Gal dėl to publika užpildė visą aikštę bei jos prieigas. C.Dulfer pradėjo groti vaikystėje (tėvas – taip pat saksofonininkas), o 14-os metų net įkūrė nuosavą grupę „Funky Stuff“. Vėliau mergina atsidūrė „reikiamu laiku reikiamoje vietoje“… Muzikantas ir prodiuseris Dave Stewartas (dažnai minimas kaip David A.Stewartas), kurdamas garso takelį olandų filmui „De Kassière“, titulinės dainos „Lily Was Here“ saksofono partijos įrašui pasikvietė 20-metę simpatišką C.Dulfer. Išleistas to paties pavadinimo singlas (1989 m.) tapo pasauliniu hitu (kurio autorystė, nežinia kodėl priskiriama būtent C.Dulfer). Po metų D.Stewartas prodiusavo pirmąjį C.Dulfer solinį diską. Šis buvo komerciškai sėkmingas ir „traukinys įsibėgėjo“…

Klaipėdoje C.Dulfer greta kitų kūrinių pristatė savo naująjį albumą „Crazy“, kurio bendraautoris ir prodiuseris yra Printzas Boardas, garsios grupės „Black Eyed Peas“ muzikinis direktorius. Akivaizdu, kad visi komerciniai šou „receptai“ pritaikyti ir C.Dulfer pasirodymui, kai visa komanda dirba tam, kad „atskleistų“ gražios, efektingos atlikėjos privalumus. Buvo linksma, šokiams ir masinio žiūrovo pasitenkinimui labai tiko, o jautresnių ausų muzikos gerbėjai po keleto viešnios su saksofonu „gabaliukų“ patraukė namo…

Spaudoje skaičiau, kad C.Dulfer norėtų sugrįžti į Klaipėdą. Puiku, nes mes turime dar ir Jūros šventę…

Iš anksto intrigavo svarbiausios festivalio vokalistės Niki Haris (JAV), nemažą dalį savo karjeros praleidusios šalia Madonnos arba žvaigždės „užnugaryje“, pasirodymas. Jau nuo pirmųjų „L-O-V-E“ taktų tamsiaodė dainininkė užmezgė nuoširdų kontaktą su publika. Tuo ir papirko. Jos programa buvo sudaryta iš gerai žinomų džiazo standartų. Tarp dainų Niki rado laiko aptarti oro sąlygas, pateikti žinių apie savo asmeninį gyvenimą ir pasidžiaugti, kad Lietuvoje skamba amerikietiška muzika. Žaviajai amerikietei akompanavęs lietuviškas ir latviškas kvintetas sulaukė ne tik N.Haris, bet ir žiūrovų audringų plojimų. Trumpai tariant – gražus ir malonus koncertas.

Gera muzika – geriausia reklama

Bulgarų kolektyvui „Akaga“ rengėjai turbūt specialiai suteikė teisę užbaigti pirmąjį festivalio vakarą ir neapsiriko. Įvairiausių muzikinių stilių skoningas miksas išjudino gana sužvarbusią publiką. Akivaizdu, kad „Akagos“ muzikantai praėję „teisingą“ mokyklą. Nevengdami cituoti pasaulinių grandų kūrybos, bulgarai pažėrė tiesiog puikios muzikos. Na, o pučiantis-dainuojantis-šokantis varinių trio (su neabejotina grupės siela trombonininku Krassimiru Kirilovu-Jojo) prilygtų garsiausiems juodaodžiams atlikėjams. Bravo, „Akaga“! Atvažiuokite dar.

Norvegų sekstetas „The Brazz Brothers“ šiaurietiškai subtiliai pateikė unikalų, vos ne šeimyninio muzikavimo pavyzdį (grupėje – dvi brolių poros: Foerde ir Tajford). Besiklausant nuo jų muzikavimo apėmė nenusakomas laimės pojūtis. Atrodė, kad muštukais užimtos solidžių muzikantų lūpos dar ir šypsosi. Lotyniškos dvasios įnešė perkusininkas Kennethas Ekornesas, savo soliniuose intarpuose gausiai naudojęs ir gana neįprastų, nemuzikinių prietaisų. Beje, „The Brazz Brothers“ šauniai pasirodė ir festivalio atidarymo ceremonijoje. Abu šie kolektyvai („Akaga“ ir „The Brazz Brotherz“) – tikra festivalio puošmena.

Franckas Ashas į festivalio programą įnešė kitokių spalvų. Virtuozas iš Jungtinės Karalystės su savo grupe pateikė daug bliuzo su kitais ekspresyviais europietiškais prieskoniais. Tad klausantis neapleido mintis, kad bliuzo sielą gali pajusti tik sėdėdamas ant Misisipės upės kranto.

Eugenijus Jonavičius – tikras Klaipėdos džiazo festivalių veteranas. Puikus gitaristas ir pedagogas kaip kūrėjas žinomas dar ne visiems. Šiemet jis kartu su kolegomis pateikė autorinių kompozicijų programą, kuri originaliai atspindi E.Jonavičiaus emocijas, įprasminant muzikoje pamario krašto kultūrą ir istorines asmenybes.

Scena atvira jauniems

Iš sąlyginai jaunų festivalio dalyvių norisi išskirti Dominyko Vyšniausko tarptautinę komandą „Secret Swing Society“. Po paslaptingu pavadinimu „užsikodavę“ jaunuoliai pademonstravo, kad jie puikiai groja ir dainuoja, jaučia stilių ir turi gerą skonį. Jie ištikimi tradicijoms ir tuo didžiuojasi. Džiugu, kad jau turime ne tik klasikinės muzikos, bet ir džiazo atlikėjų dinastijas.

Svečiai iš kaimyninio Kaliningrado savo pasirodymą pradėjo F.Chopino „revoliuciniu“ etiudu. Deja, tuo revoliucija scenoje ir baigėsi. Įdomus vokalistas Ilja Chvostovas ir grupė „Thoughts Aloud“ pateikė visiškai neaiškiu principu sudarytą garsių dainų „coverių“ programą – nuo E.Fitzgerald iki M.Jacksono, Stingo etc. Susidarė įspūdis, kad pagrindinis jaunų muzikantų uždavinys – neatpažįstamai „suaranžuoti“ kūrinius. Tik tiek jiems ir pasisekė.

Todėl norisi pagirti lietuvišką kompaniją „Old City“, kurioje groja buvę S.Šimkaus konservatorijos ir Klaipėdos universiteto Džiazo muzikos katedros absolventai. Jie ėmėsi tikrai rizikingo uždavinio – „pergroti“ Jimį Hendrixą, nestandartiškai pateikiant kultinio muzikanto kūrybą. Gal ir neįtikino, bet sudomino. Tad pastangos ir entuziazmas sveikintini.

Matyt, avansu ateičiai didžioji festivalio scena buvo suteikta ir trims „akademiniams“ kolektyvams – S.Šimkaus konservatorijos grupei „Funk-in“, Ruselsheimo (Vokietija) E.Kanto gimnazijos studentų bigbendui ir tik prieš trejus metus suburtam Latvijos nacionalinių ginkluotųjų pajėgų bigbendui. Gal dėl to, kad „šimkiukai“ pradėjo festivalį, jie paliko geriausią įspūdį ir suteikė šaunų pradinį užtaisą visai muzikos fiestai.

Apie orą ir ne tik

Gero angliško tono taisyklės reikalauja pakalbėti apie orą. Taip, pasisekė, kad šiemet per festivalį kaip ir nelijo. Bet buvo šalta… Baisiai šalta! Net Taravos Anikė apsirengė šilčiau.

Teko vėl išsitraukti žieminius batus ir rūbus. Nelabai padėjo. Tad aikštėje nemažai publikos bandė susišildyti mažais gurkšneliais gerdami kažką (?) iš kokakolos buteliukų. Turbūt ir alaus parduota buvo nedaug, o ilgos eilės driekėsi prie kavos aparatų.

Truputį gaila, kad programa buvo keistokai „subalansuota“. Pagrindinės žvaigždės koncertavo šeštadienį, o trečiąją festivalio dieną groję muzikantai „atidirbinėjo“ apytuštei aikštei. Nebebuvo matyti ir garbių svečių, kurie galėtų padėkoti beveik 40-čiai festivalio savanorių, pristatytų tą vakarą. Ir nežinia kokius reikia gerti vitaminus, kad viską išgirstum ir kasdien atlaikytum 7–8 valandų muzikinį maratoną (nekalbant jau apie „jam session“-us, šiemet vykusius „Švyturio menų doke“).

P.S. Ir ko aš čia karksiu? XVIII festivalis buvo puikus! Man prieš akis – suvenyrinis maišelis su Kongo (Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko) žodžiais: „Kas myli džiazą, visada išlieka jaunas!“.

by admin