Pilis su „Šermukšnio” vėliava
Gitana Gugevičiūtė
Birželio 7-9 dienomis Klaipėdoje vykusio XIV tarptautinio teatrų festivalio įspūdžiai jau kiek priblėso, bet nesunyko. Liko noras pašlovinti tą, kuriam šovė į galvą mintis teatrų festivalį „Šermukšnis“ atskirti nuo Jūros šventės. Padėkoti įsileidusiems į Klaipėdos Pilies muziejų ir jo prieigas margus teatro pavidalus ir formas – trijų dienų programa džiugino žanrine, kokybine įvairove ir malonia betarpiška atmosfera, kurią kūrė ir festivalio organizatoriai, ir jo žiūrovai.
 |
| Visi ženklai liudijo, kad piliavietę „okupavo“ atraktyvus „Šermukšnio” festivalis. Klaipėdos Pilies teatro „Zodiako ženklai“ įsitaisė ant Pilies muziejaus stogo. |
Šiemetinio festivalio dalyviai – Lietuvos Nacionalinis dramos teatras (Vilnius), Daugpilio rusų dramos teatras (Latvija), Kauno Mažasis teatras, Kauno dramos teatras, Lenkų šokio teatras (Poznanė) ir teatras AKT iš Lenkijos (Varšuva), daug klaipėdiečių kolektyvų (pantomimos teatras „A“, Klaipėdos šokio teatras, teatro trupai Gliukai ir kt.).
Būta reginių, pritaikytų ir specialiai sukurtų konkrečiai erdvei; reginių, pažadinusių snaudžiančias krantines, pilies pamatus ar muziejaus stogą.
Nestigo spektaklių, trumpam pabėgusių iš scenos dėžutės ir žaviai prisitaikiusių neįprastoje erdvėje. Įdomu, kad festivalyje netrūko progų ne tik regėti, bet ir klausytis, įsiklausyti į tekstą, įsigilinti į aktorinius darbus.
Eklektiškoje jo programoje atsirado vietos ir kaukių paradams, ir „Porcelianinėms vestuvėms“, ir ožkai su ožiukais, ir žemaitiško kulinarinio paveldo reklamai, ir tyliam monologui apie paprastas kasdienybės prasmes, kurias esame linkę pamiršti.
Štai ir priartėjau prie pagrindinės festivalio programos aptarimo.
Per maža įtampos
Režisierės Marijos Misiūnaitės spektaklis pagal britų dramaturgo Lee Halo pjesę „Šaukštaveidė Stainberg“ – tai autistės mergaitės, mirštančios nuo vėžio, monologas. Beviltišką savo gyvenimą, tėvų santykius, lėtą mirimą devynerių metų mergaitė iškalba šviesiai, be jokio graudulingumo ir savigailos.
Įtaigioje, „negirdimoje“ kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės muzikos atmosferoje aktorės Neringos Bulotaitės vaidyba atrodė veik be priekaištų (tik gal kiek per daug infantilumo ir per maža įtampos). O štai tekstą pernelyg iliustruojanti režisūra (kaip ir lengvas nuobodis, kylantis iš pasyvios ezoterinės retorikos), nenorom kliuvo. Nors nekliudė justi iš spektaklio sklindančios šilumos.
 |
| Alekso Mažono „laisvo elgesio mergina“ piliavietėje buvo tik vienas iš egzotiškų gyvenimo teatro personažų. |
Festivalio meno vadovas režisierius Alvydas Vizgirda žiūrovams pristatė Kauno dramos teatre 2006-aisiais režisuotą spektaklį Thomaso Bernhardo „Pietūs su Liudviku“ (dailininkė Marta Vosyliūtė, kompozitorius Giedrius Puskunigis), kuriame vaidina Goda Piktytė, Daiva Stubraitė ir Sigitas Šidlauskas.
Pjesėje XX a. filosofijos genijaus Ludviko Vitgenšteino savęs ir pasaulio suvokimo drama skleidžiasi namų aplinkoje. Kuris iš jų trijų – turtingos giminės palikuonių – yra teisesnis, nelaimingesnis? Vyriausioji sesuo, įnirtingai blizginanti šeimos sidabrą ir porcelianą, besistengianti uoliai pildyti kiekvieną brolio kaprizą (kad ir savo pačios išgalvotą)? Jaunėlė, prislėgta monotonijos, maukianti taurę po taurės? Liudvikas, vienatvės mėgėjas, nuolat tempiamas į tariamą šeimos rojų; mokantis vertinti, mėgautis, atskirti tikrus dalykus nuo šlamšto?..
Nors kupiną įtampos dramaturginę medžiagą režisierius interpretuoja kasdieniškai, šaržuoti vaidmenys, lengvi scenografiniai štrichai sėkmingai atskleidžia nesusikalbėjimo ir skirtybių keliamą įtampą.
Vyriškas žvilgsnis
Mintys apie įtikinamą ar neįtikinamą, tinkamą ar netinkamą režisūrinę pjesės interpretaciją kilo žiūrint Kauno Mažojo teatro pasididžiavimą – skandalingąjį spektaklį „Katytė P“ (režisierius Vytautas Balsys, dailininkė Inga Kažemėkienė).
Vaikučiams, kuriuos atsivedė mamos, tikriausiai suintriguotos švelnaus pavadinimo „katytė“, keturių vyrų kalbėjimas apie vaginą neatrodė įdomus.
Bet tikrieji spektaklio adresatai – „išranki ir drąsi publika“ – nenusivylė. Evės Ensler pjesę „Vaginos monologai“ vaidinantys aktoriai – Ramūnas Šimukauskas, Audrius Baniūnas, Donatas Šimukauskas bei Saulius Bagaliūnas – meistriškai demonstravo „išimtinai vyrišką žvilgsnį“ į daugiavardį, įvairiakvapį, įvairiaformį objektą, vadinamą Vagina. Juk pasakoti apie menstruacijas, prievartą, gimdymą, moteriškas seksualines pãtirtis vyriškam naratoriui kitaip nei juokaujant, parodijuojant, švelniai šaipantis, neišeitų? Atrodytų lėkšta, paviršutiniška, nepatogu, nuobodu?..
Tikriausiai dėl visų šių ir dar kelių priežasčių vaginos stilizuotų kontūrų fone surengiamas tikras maskaradas su kažkokiais pingvinų kostiumais. Tekstas leidžiasi būti skaitomas ir taip.
Per veikėjų atvertį
Su Kauno dramos teatre pastatyta Gintarės Adomaitytės pjese „Balta katė juodoje Aliaskoje“ (režisierius Arvydas Lebeliūnas, scenografas Gintaras Sodeika, kostiumų dailininkė Inga Kažemėkienė, kompozitorius Rokas Radzevičius) susitikau antrą kartą. Teko matyti šios pjesės skaitymus pernai Kaune vykusioje šiuolaikinės dramaturgijos Panoramoje.
Spektaklio sumanymas liko toks pats – pjesės skaitymas. Tik vaidyba, turinys apaugo scenografiją – daiktais ir daikčiukais, kuriais žaidžia (įgarsina, kuria spektaklio garsų partitūrą) radijo vaidinimo režisierės vaidmenį atliekanti Vilija Grigaitytė. Žiūrovas regi radijo spektaklio kūrimo procesą: trys pagrindiniai aktoriai (Dainius Svobonas, Daiva Rudokaitė, Liucija Rukšnaitytė), sėdintys studijoje (izoliuoti vienas nuo kito kabinose), tiesiog skaito pjesę; spektaklio režisierė procesą papildo garsais, arba stabdo procesą pastabomis. Žodžiu – pakiliai ir energingai „vadovauja paradui“.
Spektaklio gyvybė gimsta ne per veiksmą, o per psichinę veikėjų atvertį. Įdomiausia, kad šitaip modeliuojant spektaklį atsiskleidžia kur kas gilesnė kasdienybės, o ne skaitomoje pjesėje užrašyta drama: Liucijos Rukšnaitytės vaidinama skaitovė savo mažutėlio vaidmens laikosi įsitvėrusi kaip skęstantis šiaudo. Kelių frazių vaidmeniui – it mylimajam – atiduoda visą save… Kodėl? Atsakymas lieka tarp eilučių.
 |
| Klaipėdos Pilies teatras „Porcelianines vestuves“ iškėlė ant stogo. |
Kaip savotiškas pleištas tarp dviejų komentaro ir festivalio dalių įsispraudė Beno Šarkos ugnies vaidenimas be ugnies „Skersai ir išilgai“.
Beno tikėjimas tuo, ką daro, didžiausią meno ir teatro analfabetą priverčia ką nors jausti ir galvoti.
Mačiau, kaip po spektaklio jaunuoliai guminėmis šlepetėmis ir baltomis kojinaitėmis čiupinėjo improvizuotą lanką.
Susižavėję!
„Skersai ir išilgai“ galėtų būti tituluojamas egzotiškiausiu festivalio spektakliu.
Du vakarus Danės krantinėje šėlo lenkai. Teatro AKT iš Varšuvos spektaklis „Chick-stick“ (režisierius Antoni Pogorzelski) greičiausiai patenkino dviejų tipų žiūrovų – teatro meno ir šou reginių mėgėjų – skonį. Pirmiesiems skirta pirmoji spektaklio dalis – labai preciziška, tiksliai mizanscenuota. Antroji dalis – cirkas: ugnis, kojūkai, žongliravimas su ugnimi, fejerverkai… „Chick-stick“– tai spektaklis, gimstantis „iš nieko“. Iš komiškos situacijos, kai keturi seniai mėgina susėsti ant suoliuko, ant kurio telpa tik trys užpakaliai…
 |
| Beno Šarkos „Skersai ir išilgai“ galėtų būti tituluojamas egzotiškiausiu festivalio spektakliu. Nerijaus Jankausko nuotraukos |
Ilgametę festivalių patirtį turintis (nuo 1976-ųjų dalyvauja Vokietijos, Prancūzijoje, Italijos, Bulgarijos, JAV, Indijos, Švedijos, Rusijos ir kt. šalių festivaliuose) Lenkų šokio teatras iš Poznanės pribloškė įspūdingų apimčių šokio spektakliu „Karnavalo ir gavėnios kov@“ (autorė, choreografė, režisierė Eva Vycickovska, dizaineris Bohdanas Cieslakas, kompozitorius Zbignievas Lovzylas). Spėju, kad vaizdas nuo „Božegraikos“ kalnelio turėjo būti efektingas, bet tikrai žinau, kad šalia metalinių platformų stovėjusieji nenuobodžiavo ir greitai suprato esą organiška vaidinimo dalis.
Žiūrovai, užpildę tuštumas tarp metalinių pakylų, tapo savotiška priedanga aktoriams, kurie beveik nematomai palikdavo vieną sceną ir taip pat nematomai atsirasdavo kitoje; su keistu jauduliu galėjo trauktis iš kelio trimetrinėms figūroms – veidą po gobtuvu paslėpusiai Gavėniai ir ryškiam Karnavalui – nebyliai kovojantiems dėl „įtakos zonų“.
Buvimas šalia „veiksmo“ suteikė galimybę rinktis žiūrėjimo kampą ir foną. Subtilus šokėjų grimas, jų įdomūs kostiumai, tvirti kūnai, erotiška choreografija, technovakarėlio nuotaika, mirties ir gimties santuoka susiplakė į vientisą hipnotizuojantį reginį.
Režisierė Rūta Bunikytė misteriją „Kvadratai“ kūrė drauge su choreografe Agnija Šeiko, choru „Aukuras“ ir šiuolaikinio šokio trupe bei Klaipėdos universiteto studentais. Nežinia, kas kam daugiau padėjo – ar aplinka spektakliui, ar spektaklis aplinkai, bet atmosferoje zvimbė nenusakoma įtampa.
Galbūt tokie festivaliniai projektai režisierei, neturinčiai ypatingų sąlygų kurti, padeda neprarasti formos, tačiau sunku apie juos adekvačiai kalbėti, kai prieš akis tebestovi spektaklis „Ne aš“. Vis dėlto tai dar vienas įrodymas, kad R.Bunikytės gebėjimas kalbėti per vaizdą, skoningai surežisuoti mizanscenas, iš abstrahuotų scenų sudėlioti kažkokį konkretesnį turinį turintį spektaklį yra ne atsitiktinumas, o talentas.
Leiskime bręsti
Nėra malonu kalbėti apie nusivylimus. Būtų patogiausia teigti, kad reikia visokių vaizdų, nes juk ir publika įvairi.
Bet ir kantriausia publika (sakau neabejodama) sunkiai ištvėrė Daugpilio rusų dramos teatro dviejų dalių komediją Aleksandro Korovkino kūrinio motyvais „Lėlė nuotakai“ (režisierė Vera Chramnikova, scenografija ir kostiumai Ivo Folkmanio, Mairitos Folkmanės, muzikos konsultantas Arturas Uškanas).
Tokį teatrą jau esame pamiršę ir tarp vietinių mėgėjų teatrų galėtume aptikti kur kas išradingiau režisuotų buitinių pjeselių. „Gerti ar negerti?“, „Ar įvyks skelbtos vestuvės?“ ir panašūs klausimai, sprendžiami spektaklyje, nustoja dominti nuo pirmųjų buitinio primityvizmo akordų, iš kurių jis ir sukomponuotas.
Festivalio „Šermukšnis“ metu debiutavęs Klaipėdos šokio teatras suteikė viltį, kad miestas praturtės dar vienu azartiškų jaunų žmonių meno kolektyvu. Tačiau trupės meno vadovui norėtųsi palinkėti drąsiau naudoti savo paties kūrybinius išteklius ir sumanymus, o ne „cituoti“ (žodis „plagijuoti“ jau ant liežuvio galo) kažkieno sugalvotus veiksmo organizavimo principus, ištisas mizanscenas… Daugiau apie Povilo Fokino šokio spektaklį „Milonga Del Angel“ nekalbėsiu, nors patirtas šokas jau atlėgo.
„Nėra namų be dūmų“, – teigia liaudies išmintis. Tad festivalyje, kuriame liepsnoja fakelai ir laužai, vienas kitas dūmelis yra kaip ir savaime suprantamas (neklysta tik nieko nedarantys)…
Ir nors 14 metų festivaliui – tai ištisa epopėja, šiemetinis „Šermukšnis“ pasirodė kaip veržlus, gyvybingas, smalsus ir pozityviai pretenzingas jaunuolis. Leiskime jam bręsti.
