„PLArTFORMA“: naujo skonio paieškos
Priekaištą, kad šiuolaikinių menų festivalis „PLArTFORMA“ visada atsineša lietų, sinoptikai tikriausiai atremtų faktu: ruduo – lietaus ir vėjo laikas…
Gitana Gugevičiūtė
Gali būti, kad dėl tos priežasties ir festivalio scenoje neretai pūsteli „vėjai“ – silpni, nevykę, neįdomūs reginiai. Nors – ne: dar 2008-aisiais vykusi 4-oji „PLArTFORMA“ visus savo veiksmus perkėlė po stogu (po juo liko ir šiais metais), ir panašu, kad „vėją“ į sceną pakviečia ne kokie nors juodosios magijos ritualai, o nedidelis festivalio biudžetas. Bet irgi nebūtinai.
Saikinga ir atidi jaunimui
Pinigų stoka, beje, kartais tampa ir pozityviu dalyku – tai skatinimas elgtis dvejopai: nedaryti nieko arba pasukti galvą, pakeisti žvilgsnio kryptį ir netikėtai pamatyti ką nors šaunaus – pvz., jaunus kuriančius (galbūt dar tik studijuojančius ar ką tik subūrusius savo kolektyvą) žmones. Garsūs atlikėjai be honoraro ne visada nori „eikvoti talentą“ (nors švedai – garsios choreografės Evos Ingemarsson kolektyvas, labai susidomėjęs klaipėdietišku festivaliu, entuziastingai kreipėsi dėl dalyvavimo ir patys pasirūpino savo kelionės finansavimu), o štai jaunieji retai praleidžia progą pasirodyti tarptautinio festivalio erdvėje, kur renkasi suinteresuota publika, o kolegos gali išsakyti vertingų pastabų, pasidalyti patirtimi.
Lenkiu į tai, kad 5-ojo festivalio (vis dar nusiteikusio pristatyti šiuolaikinio meno įvairovę ir kūrybiniais projektais apgyvendinti kadaise buvusias urbanistinės ir pramoninės paskirties teritorijas) progama buvo saikinga ir atidi jaunimui. Ar klaipėdiečiai yra dėmesingi naujoms pavardėms – kitas klausimas, į kurį dabar nebandysim atsakyti. O kad buvo sukurta erdvė jauniems – „Jaunųjų platforma“ – faktas.
Pristigo režisūrinio savitumo
Į „Jaunųjų platformą“ buvo pakviestas ir Klaipėdos laisvasis teatras su monospektakliu pagal V.Levanovo pjesę „Sudie, derintojau!“ (rež. Nerijus Gedminas).
Tai spektaklis apie šiuolaikinę Lolitą, suviliojusią pianinų derintoją. Vienintelė spektaklio veikėja – mergina, kurios tėvai kala pinigus. Ji vieniša, tad į namus atėjęs Derintojas – „neišsipildęs“ gražiarankis ketvirtą dešimtį įpusėjęs išgeriantis vyras – jai tampa galbūt pirmuoju gyvu žmogumi, su kuriuo galima kalbėti(s). Kai istorija pasisuka ne taip, kaip buvo suplanavusi valdinga, savo tėvų kartą niekinanti paauglė, ji pabėga iš namų. Visas spektaklis – tai merginos, jau grįžusios po klajonių ir išgyvento meilės (?) nuotykio, monologas. Tai antkapio (kuris spektaklio finale stoja dviem siluetais ant išgerto šampano kamščių postamentų) praeičiai statymas.
Tiesą sakant, jau seniai sukosi mintys apie šį spektaklį: pavasarį jį mačiau Klaipėdos lėlių teatre; po to jis gastroliavo Vilniuje (Menų spaustuvėje), Londone… Juokaujant galima sakyti, kad Augustė Pociūtė (dabar jau Klaipėdos universiteto studentė) per tas gastroles galėjo ir aktorinio meistriškumo bakalauro studijas baigti. O be juokų – aktorinį talentą A.Pociūtė jau ir prieš pusmetį demonstravo: ji nuoširdi, plastiška, organiška, nors konkrečiu atveju (kituose spektakliuose jos neteko matyti) gal pernelyg priklausoma nuo režisūrinių schemų, kurios nuspėjamos, įprastos (veiksmo, minties trajektorija neišradinga, mizanscenos trafaretiškos; scenografija skurdi, be charakterio, idėjos). Labiausiai pasigedau režisūrinio savitumo, savarankiškos teatrinės kalbos, stiliaus, nes jei jau kuriamas teatras, vadinasi, pribrendo reikalas kažką pasakyti, pranešti – žinant ne tik ką, bet ir kaip.
Tarptautinis – nebūtinai kokybiškas
Kita vertus, šis spektaklis tapo visai miela opozija rėksmingiems eksperimentams, skambioms, bet turinio neturinčioms deklaracijoms: jaunas, tikras, „ne šiuolaikinis“, jei lyginsime jį kad ir su paslapties viliotinį šokusių Kauno šokio teatro „Aura“ ir teatrų „Manantiales“ ir „Tranvia“ (Ispanija) projektu – tarpdisciplininiu spektakliu „Atvirų akių panoramos“ pagal J.Meko ir F.G.Lorca’os gyvenimo istorijas bei kūrybą (būta gražių, estetiškai pagavių scenų, skambėjo nuostabus gyvas balsas, bet erzino minties ir kūno tiesmukumas).
Apskritai kodas „tarptautinis“ nereiškia kokybės ženklo. Dar kartą tuo buvo galima įsitikinti stebint prancūzų trupės „Les choses de rien“ pasirodymą „Burbulas“ (koncepcija, scenografija ir atlikimas – Boriso Gibé).
„Burbulas“ – naujojo cirko spektaklis, generuojantis idėją apie žmogų, supamą šiuolaikinių technologijų sfera, atribojančia jį nuo gyvo, „gamtiškojo“ pasaulio nematoma, bet jaučiama siena. Scenovaizdis – išpūstas 7 metrų skersmens burbulas – kelia tam tikras klaustrofobines būsenas ir nuojautas. Šokanti lempa, judanti kėdė su atloše įmontuotu monitoriumi, milžiniškos putlios raudonos lūpos ant skaidrios burbulo sienelės etc – kreipia į fantasmagorišką sapną, kurį dar sustiprina žmogaus pradingimas kitame burbule, jo paties tapsmas burbulu.
Kas lieka po efekto
Scenografija, vizualiniai ir garso (akustiniai) efektai čia labai svarbūs. Taip ir knieti pasakyti, kad kai kada net svarbesni nei aktorius…
Stebėdama pasirodymą nusprendžiau, kad režisieriaus Ralfo Schemerbergo poezijos filmas „Po pilkos dienos“ pagal to paties pavadinimo Ingeborg Bachman eilėraštį yra daug trumpesnis ir įdomesnis už naujojo cirko burbulą bei jo gyventoją, tiesa, dirbantį tikrai ekstremaliomis sąlygomis. Bet apie filmą, – kurio pagrindinė veikėja sulenda į oro balioną (tik dėl kitų priežasčių), – matytą prieš pusmetį, norisi kalbėti ir dabar, o „Burbulo“ efektas sprogo vos išėjus iš doko.
Mėgstu efektus, bet kiekvieną kartą įsitikinu, kad po kelerių metų, po dešimtmečio atmintis vis dar saugo dalykus, kurių efektas slypi ne paviršiuje, o kažkur kitur – gal sieloje? Svarbu ne pats efektas, o tai, kas atsitinka jam įvykus. Štai tą keistą būseną ir saugai – kaip citrinos rūgštumą saugo skonio receptoriai. Atmintis tų skonių sukaupia stebėtinai daug.
Kuo čia dėta „PLArTFORMA“? Kaip suprantu, ji veržiasi praturtinti mūsų meniu. Jei neparagavau nieko naujo, tai gal kitą kartą?..
