„Plartforma“ pristigo meno iššūkių
Rita Bočiulytė
Ketvirtąsyk vykusi tarptautinė šiuolaikinių menų „Plartforma“grįžo prie savo tradicinio vietos ir trukmės formato. Tris dienas Klaipėdos laivų remonto įmonės angaruose vykęs festivalis savo negausiai publikai pateikė bene 15 performatyvių naujojo šokio, teatro, cirko, videomeno ir muzikos projektų. Šįsyk nebuvo tik šiuolaikinės dailės. Bet neatrodo, kad kažkas jos labai pasigedo. Visas sąlygas publikai komfortabiliai jaustis sudarė pats ponas Dievas – rugsėjo pradžia palepino keliomis vasariškomis dienomis. Tuo metu kaip tyčia išpuolęs renginys visai nepriminė pernykščio, kai visą festivalį pliaupė rudeniškas lietus, o žiūrovai turėjo stypsoti aplink festivalio platformas po atviru dangumi.
Grūdus – iš pelų
Bet šiemet publikos buvo ne ką daugiau (50-150 žmonių). Galima pagalvoti, kad alternatyvos ir šiuolaikinio meno iššūkiai jai nerūpi. Arba netiki ji jais. „Plartforma“ irgi neįtikino, kad eskizai geriau už išbaigtą kūrinį, mėgėjiški studentų pasirodymai – už profesionalius, jachtų elingo suolai ir dulkės – už patogią teatro ar koncertų salę. Betgi ne apie patogumus kalbame. Apie meną. Čia jis – svarbiausias.
Turėtų būti ir galėtų būti svarbiausias, jei tris aukso vertės savaitgalio vakarus iki išnakčių nebūtumei priverstas rankioti „grūdus iš pelų“. Niekur nedingsi, nes bijai pražiopsoti ką nors tikrai gero ir įdomaus. Vis viliesi, kad kitas projektas bus vertesnis už šitą. Suskaičiavau, pusės jų apskritai galėjo nebūti, menas dėl to nė kiek nebūtų nukentėjęs. Festivalio autoritetas – taip pat. Jei būtų buvusi rimta atranka, renginys galėjo išsitekti jei ne viename, tai pakankamai erdviai dviejuose vakaruose. Visi būtume sutaupę ir laiko, ir pinigų.
Beje, apie pinigus. „Plartformos“ organizatoriai atkakliai laikosi nuostatos, kad už meną irgi reikia mokėti. Bet ar skambiai – performansais, menų sintezės projektais – pavadintas mėgėjiško lygio improvizacijas galima vadinti menu? Graudu buvo žiūrėti, kaip kanadietė trimitininkė (Amy Horvey), pristatyta kaip Nacionalinio operos teatro orkestro muzikantė, išėjusi į sceną reikšmingu veidu pusvalandį kankino instrumentą (toks buvo įspūdis), prie kurio garsų desperatiškai bandė prisitaikyti šokėja (Inga Kuznecova). Muzikos teatro monospektaklis „VIER“ („Keturi“) su soliste Cora Schmeiser iš Olandijos tiesiog reikalaute reikalavo vertimo, o ne trumpo paaiškinimo (Nerijus Gedminas padarė, ką galėjo). Kitaip neįmanoma buvo suvokti, kam atlikėja į sceną atsitempė kažkokio gyvulio širdį, kepenis ir kitus organus, – nejaugi tik norėdama pailiustruoti teoriją apie keturių skysčių dominavimą žmogaus organizme ir nuo to priklausančius žmogaus charakterio tipus?..
Sau ar publikai?
Kaliningradiečių šokio teatro „Inkliuzai“ premjera „Potsdamo aikštė“ buvo šiek tiek panašesnė į spektaklį. Bet lietuviškas prieskonis (pagal Arvydo Juozaičio pjesę) kaimynų pasirodymui nesuteikė daugiau žavesio. Blanku, matyta, nebeaktualu.
Panašios mintys sukosi galvoje po Rolando Rastausko ir Co multimedijinio projekto pagal I.Vyrypajevo „Deguonį“. Postsovietinės pjesės teatralizuoti skaitymai greitakalbe repo ritmu labai priminė „Berlynalijas“, betgi jos buvo daug įdomesnės ir artimesnės. Jose tekstas nebuvo „suvalgytas“, „prarytas“. O „Deguonis“, taip greitai jį vartojant, tiesiog išsibaigė, taip ir nepasiekęs publikos plaučių bei smegenų.
Gabrielės Labanauskaitės ir Co audiovizualinės poezijos projektas „Avaspo: atvirukas į Aliaską“ akivaidžiai skirtas klausyti, o ne žiūrėti. Nes žiūrėti nebuvo į ką – jokios vizualikos. Bet Gabrielės tekstai geri ir balsas įtaigus – mielai nusipirkčiau kompaktinę plokštelę.
Naujas mini operos formatas – festivalyje parodytos Jono Sakalausko ir Žilvino Andriušio mini operos „Gervė ir gandras” bei „Dainuoja degeneratas“, anot teatrologo Vaido Jauniškio, „be jokios sceninės ir prasmių linijos“. Galėtų būti smagus žaidimas, betgi žaisti reikia smagiai, kad ne tik patiems, bet ir publikai būtų smagu.
Abipusiai smagu
Taip abipusiai smagu buvo per Redos ir Arūno Uogintų performansą – visi tarsi dalyvavome savotiškoje politinėje-ritualinėje procesijoje „Archeologai“, agituojančioje už kultūros paveldo išsaugojimą.
Vis dar prisimenu Auksės Petrulienės Psilikono teatro, kuriame vaidina jos sukurtos miniatiūrinės silikono lėlytės, spektaklį „Stumbras ant taburetės“. Citatomis iš spaudos „kalbančios“ lėlės A.Petrulienės pirštuose ima pasakoti savo neįtikėtinas, bet realias, iki ašarų juokingas ir graudžias istorijas, o jų vaizdai projektuojami į didelį ekraną. Čia pat kuriamas nuostabus spektaklis primena atraktyvų videožaidimą, tik kartais užsitęsusios pauzės mažumėlę kenkia jo ritmui.
Viskas kuo puikiausiai sustyguota VšĮ „Menų spaustuvės“ prodiusuotame debiutuojančio režiseriaus Artūro Areimos sukurtame spektaklyje „Kelionė į kambario vidų“ pagal lenkų dramaturgo M.Walczako pjesę. Tai išties naujos teatro kūrėjų kartos naujas teatras, nepraradęs scenos pojūčio, bet atsikratęs klišių ir nenatūralumo. Paveikus, įtraukiantis, „gyvo nervo“ teatras.
Pagaliau „Plartformoje“ išvydome ir tokį šokio spektaklį, į kurį kitiems šiuolaikinio šokio kūrėjams Lietuvoje dar stiebtis ir stiebtis… „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatės Loretos Juodkaitės „Salamandros sapnas. Paveikslas“ buvo laukiamas festivalyje dar pernai, bet sulaukėme tik šiemet. Buvo verta laukti. Net tiems, kurie jau spėjo jį pamatyti Vilniuje. Vėlgi dėkui Menų spaustuvei.
Unikalu ir tikra
Išties unikalų muzikos projektą festivalyje pristatė kompozitorius, perkusininkas, multiinstrumentalistas Tomas Dobrovolskis, galintis groti net keliais popieriaus lapais, ne tik kompiuteriu ar paties išrastu variniu gaubliu. Jis muziką, kaip koks stebukladarys, kuria iš vandens ir oro, primaišydamas įvairiausių daiktų garsų, tiesiog užburdamas jais klausytoją. Kas negirdėjo, nematė jo pasirodymo „Plartformoje“, lai dabar graužia nagus – T.Dobrovolskis Klaipėdoje dažnai nekoncertuoja.
Nežinia, kada čia vėl atvažiuos ir naujasis prancūzų/suomių cirkas. „Circo Aereo“ vaidinime senovinėje vos 100 žiūrovų talpinančioje cirko palapinėje buvo nemažai tuščių vietų. Klaipėdoje žonglierius Janis Nuutinenas dusyk rodė savo „Teisingesnio cirko“ programą. Jungdamas cirko ir teatro elementus, meistriškas artistas mažytėje cirko palapinės erdvėje tarsi pasuko laiko ratą atgal, nostalgiškai primindamas senąjį cirką, intymią, stebuklo laukimu sušildytą jo atmosferą. Tai buvo bene vienintelis „Plartformos“ svečias iš svetur, vertas pilnos salės ir ovacijų.
Apskritai susidarė įspūdis, kad lietuvių projektai tarptautiniu pavadintame festivalyje buvo patys stipriausi. Gal ateityje „Plartformai“ reikėtų atidžiau pasidairyti čia pat aplinkui, o ne vežtis iš užsienio tokį (matyt, nebrangų) meną, kurio tik vardas skambus, visa kita – tuštybė.
