Pleneras Mingėje – nesenkanti kūrybos upė

Pleneras Mingėje – nesenkanti kūrybos upė

Dalia Bielskytė

Liepos 15-25 dienomis keliau­jantys Minijos upe ar pylimu per Mingės kaimą galėjo maty­ti būrelį teptukais ir molbertais ginkluotų linksmų žmonių – čia vyko trečiasis pleneras „Mingė

– Lietuvos Venecija’, kuris šie­ met buvo skirtas tapybai, o ja­ me dalyvavo dešimt dailininkų iš Klaipėdos, Vilniaus, Kauno, Rygos ir Tel Avivo.

Gyva plenero istorija

Prieš dvejus metus gimusi plene­ro unikaliame Lietuvos kampely­je idėja gyvuoja ir klesti. 2007-ai-siais entuziastingosios jo organiza­torės Aida Raimonda Pečeliūnienė ir „Klaipėdos galerijos’ direktorė Vio­leta Jusionienė pirmą kartą sukvie­tė į Mingę dailininkus, kurie Mi­nijos pylimą papuošė šiandien jau tarsi šaknis išleidusiais erdvėžen-kliais – skulptūromis. 2008-aisiais po plenero vėliava prigludo ir tapy­ba, o pats pleneras pasklido po kai­mą kaip Minijos vanduo per potvy­nį. Šiais metais kūrybos srautai kiek lokalizavosi – skulptoriai ilsisi, dir­ba tik tapytojai ir tik plenero organi­zatorės A.Pečeliūnienės sodyboje.

„Jeigu ne krizė, žmonės ir šiemet būtų kvietęsi menininkus, – mano Aida. – Sunkmetis kiek koreguoja planus. Tačiau yra ir kita priežastis

– negalime perkrauti kaimo skulp­tūromis. Jų tikriausiai jau yra tiek, kiek reikia – kiekvienas kiemas, pylimas turi savą kūrybinių vasa­rų pėdsaką. Tačiau trečiasis ple­neras, į kurį pakvietėme tik tapy­tojus, išsaugojo atvirumo tradici­jas – sukviečiame visus kaimynus.

Jie renkasi į renginius, vakaroja su mumis, su dailininkais, su svečiais. Bendruomenė siekia vieno tikslo – grožio savo kaimui. Tame nėra jokių komercinių išmąstymų.’

Iš bendro buvimo

Jau tapo tradicija, kad Mingės ple­neras virsta kultūros uostu. Čia skamba muzika, poetinis žodis, čia savo jaukią valandą randa istorijos paskaitos.

Šiais metais ypatingi plenero svečiai – Livonijos ordino rekons­trukcijos klubas. Vyrai statė palapi­nes, skaitė paskaitas, organizavo ko­vas, kurios virto bendru spektakliu.

„Livoniečiai – tikri šaunuoliai, – džiaugsmu tryško svetingų na­mų šeimininkė Aida. – Grįžimas prie istorijos, prie šaknų jau tapo Mingės tradicija. Praėjusiais me­tais istorines paskaitas skaitė Mar­tynas ir Marija Purvinai, šiemet is­torinį ekskursą plenero dalyviams ir svečiams vedė livoniečių vadas Vy­tautas Pašinskas. Livoniečiai žinių pilni tarsi indai ir nori jomis daly­tis. Pasakojo apie rūbus, ginkluotę, tradicijas… Kaip jie čia statėsi pala­pines, klausėsi to laikotarpio muzi­kos, demonstravo ant pylimo seno­vines kovas!..’

Neapsieita be intermedijos -Mingės šviesuolis Žygimantas Ša-rakauskas užsidėjo statybinį šalmą, iškėlė žemaičių vėliavą ir parėjo pylimu kautis su livoniečiais – ginti žemaičių garbės. Ginkluotę išban­dė ir plenero vyrai. Anot jų, turi bū­ti tikrai labai tvirtas, kad išlaikytum tokį didelį svorį ir galėtum kovoti.

Vakarai, žinoma, nepraėjo be koncertų. Plenero neapleido jo seni draugai Eugenijus Jonavičius ir lie­tuviškos muzikos ansamblis „Ku­polė’, kurio vadovė Loreta Jonavi-čienė, gera A.Pečeliūnienės draugė, jau trečius metus yra tikra Mingės kaime vykstančio plenero patriotė. „Mes „Kupolė’, patys esam ištroš­kę natūralumo, nuoširdžios publi­kos, davimo vardan dalijimosi, o ne vardan atlygio, – sakė ji. – Visi mū­siškiai čia važiuoja, kad pamaty­tų akis ir šypsenas, kurios ne skai­čiuoja, o džiaugiasi. Smagu kurti gėrį, smagu gyventi jame’.

Tačiau ir dienomis, kai sodyboje nėra svečių, kūrybingi plenero da­lyviai randa ką veikti. „Vieną vaka­rą dailininkai išsiyrė Minijon val­tele, nušviesta žvakių, o Gražvydas Kardokas, užliejo tylą ramia fleitos melodija, – pasakojo sodybos šei­mininkė A.Pečeliūnienė. – Tai to­kia romantika, toks gerumas, ko­kio tyčia nesugalvosi. Visa gimsta tiesiog iš bendro buvimo. Mingėnai susėdo pakrantėse ir grožėjosi’.

Beje, Mingės pleneras jau turi „pulko dukterį’ – prieš porą mė­nesių pasaulį išvydo vilniečio psi­chiatro Lino Slušnio ir jo žmonos Daivos, jau kelerius metus kukliai besivadinančių „košės menininkams virėjais’, pagrandukė Ona Min­gė, kurios šviesios krikštynos Kintų bažnyčioje tapo švente ne tik tėve­liams, krikštamotei A.Pečeliūnienei, bet ir visiems plenero dalyviams.

Paroda – iki rudens

Plenerui pasibaigus kultūrinis vyksmas Mingės kaime nenurims – elinge, kuriame lietingomis die­nomis dailininkai tapė ir vakarojo, liks turtinga, originali tapybos dar­bų ekspozicija.

Kaip ir kasmet dailininkus plene -rui rinkusi ir kvietusi V.Jusionienė džiaugėsi kūrybinės stovyklos vai­siais ir unikalia paroda: „Manau, kad žmonėms bus įdomu pama­tyti skirtingų ir įdomių dailininkų kūrybą. Impresionistiškąją Vytau­to Kauno, unikalią Algirdo Vado­klio, netikėtą vilniečio Artūro Ka­valiausko tapybą… Smagu pažin­ti žaismingąjį Gražvydą Kardoką ir lietuviams naują veidą – Patrici­ją Brektę – jauną tapytoją iš Latvi­jos, architektūrinius peizažus pa­keitusią gamtiniais motyvais. Ne­abejotina plenero žvaigždė – ta­pybos korifėjus Leo Ray, šiuo me­tu gyvenantis Izraelyje, ir jo misti­fikuoti koloristiniai viražai – dova­na kiekvienam dailės mylėtojui. Na, ir žinoma, mylimi Klaipėdos krašto dailininkai Arūnas Mėčius bei Da­lia Skridailaitė, kurie, kaip ir kas­met, po Mingės dangumi atsiveria vis nauji, vis kitokie’.

V.Jusionienė mano, kad plene­ras Mingėje gali gyvuoti dar nors 100 metų – jam negresia seklu­mos ir monotonija: „Reikia pamatyti nuostabą atsitiktinių keliautojų akyse, kai, užklydę į mažą kaimelį, randa profesionalių dailininkų dar­bų ekspoziciją. Tai unikali galerija unikalioje erdvėje, o jos siūloma ekspozicija darytų garbę kiekvie­nai garsiai miesto parodų salei’.

Tos pačios nuomonės laikosi ir svetinga šeimininkė A.Pečeliūnienė: „Tikiu, tai turi tęstis. Patį pirmą­jį plenero vakarą gandras jauniklis tiesiog nučiuožė nuo stogo mums į kiemą. Strykt ant kojyčių – vaikš­to čia pat, tarp žmonių, toks trupu­tį suglumęs ir nustebęs. Neskrenda niekur. Prisiminiau, kaip uždarant pirmąjį plenerą virš sodybos skrai­dė 26 gandrai – suko ratus ir tarsi stebėjosi ką tik pastatytomis skulp -tūromis. Tas jauniklis – lyg liudiji­mas, kad gyvenimas tęsiasi ir tre­čiasis pleneras tikrai nėra pasku­tinis – visi iš čia išskrendame, vi­si sugrįžtame, ir kūryba teka kaip upė: gyva, kaskart kitokia. Juk, anot patarlės, antrąkart į tą patį vande­nį neįbrisi’.

by admin