Pleneras Mingėje – nesenkanti kūrybos upė
Dalia Bielskytė
Liepos 15-25 dienomis keliaujantys Minijos upe ar pylimu per Mingės kaimą galėjo matyti būrelį teptukais ir molbertais ginkluotų linksmų žmonių – čia vyko trečiasis pleneras „Mingė
– Lietuvos Venecija’, kuris šie met buvo skirtas tapybai, o ja me dalyvavo dešimt dailininkų iš Klaipėdos, Vilniaus, Kauno, Rygos ir Tel Avivo.
Gyva plenero istorija
Prieš dvejus metus gimusi plenero unikaliame Lietuvos kampelyje idėja gyvuoja ir klesti. 2007-ai-siais entuziastingosios jo organizatorės Aida Raimonda Pečeliūnienė ir „Klaipėdos galerijos’ direktorė Violeta Jusionienė pirmą kartą sukvietė į Mingę dailininkus, kurie Minijos pylimą papuošė šiandien jau tarsi šaknis išleidusiais erdvėžen-kliais – skulptūromis. 2008-aisiais po plenero vėliava prigludo ir tapyba, o pats pleneras pasklido po kaimą kaip Minijos vanduo per potvynį. Šiais metais kūrybos srautai kiek lokalizavosi – skulptoriai ilsisi, dirba tik tapytojai ir tik plenero organizatorės A.Pečeliūnienės sodyboje.
„Jeigu ne krizė, žmonės ir šiemet būtų kvietęsi menininkus, – mano Aida. – Sunkmetis kiek koreguoja planus. Tačiau yra ir kita priežastis
– negalime perkrauti kaimo skulptūromis. Jų tikriausiai jau yra tiek, kiek reikia – kiekvienas kiemas, pylimas turi savą kūrybinių vasarų pėdsaką. Tačiau trečiasis pleneras, į kurį pakvietėme tik tapytojus, išsaugojo atvirumo tradicijas – sukviečiame visus kaimynus.
Jie renkasi į renginius, vakaroja su mumis, su dailininkais, su svečiais. Bendruomenė siekia vieno tikslo – grožio savo kaimui. Tame nėra jokių komercinių išmąstymų.’
Iš bendro buvimo
Jau tapo tradicija, kad Mingės pleneras virsta kultūros uostu. Čia skamba muzika, poetinis žodis, čia savo jaukią valandą randa istorijos paskaitos.
Šiais metais ypatingi plenero svečiai – Livonijos ordino rekonstrukcijos klubas. Vyrai statė palapines, skaitė paskaitas, organizavo kovas, kurios virto bendru spektakliu.
„Livoniečiai – tikri šaunuoliai, – džiaugsmu tryško svetingų namų šeimininkė Aida. – Grįžimas prie istorijos, prie šaknų jau tapo Mingės tradicija. Praėjusiais metais istorines paskaitas skaitė Martynas ir Marija Purvinai, šiemet istorinį ekskursą plenero dalyviams ir svečiams vedė livoniečių vadas Vytautas Pašinskas. Livoniečiai žinių pilni tarsi indai ir nori jomis dalytis. Pasakojo apie rūbus, ginkluotę, tradicijas… Kaip jie čia statėsi palapines, klausėsi to laikotarpio muzikos, demonstravo ant pylimo senovines kovas!..’
Neapsieita be intermedijos -Mingės šviesuolis Žygimantas Ša-rakauskas užsidėjo statybinį šalmą, iškėlė žemaičių vėliavą ir parėjo pylimu kautis su livoniečiais – ginti žemaičių garbės. Ginkluotę išbandė ir plenero vyrai. Anot jų, turi būti tikrai labai tvirtas, kad išlaikytum tokį didelį svorį ir galėtum kovoti.
Vakarai, žinoma, nepraėjo be koncertų. Plenero neapleido jo seni draugai Eugenijus Jonavičius ir lietuviškos muzikos ansamblis „Kupolė’, kurio vadovė Loreta Jonavi-čienė, gera A.Pečeliūnienės draugė, jau trečius metus yra tikra Mingės kaime vykstančio plenero patriotė. „Mes „Kupolė’, patys esam ištroškę natūralumo, nuoširdžios publikos, davimo vardan dalijimosi, o ne vardan atlygio, – sakė ji. – Visi mūsiškiai čia važiuoja, kad pamatytų akis ir šypsenas, kurios ne skaičiuoja, o džiaugiasi. Smagu kurti gėrį, smagu gyventi jame’.
Tačiau ir dienomis, kai sodyboje nėra svečių, kūrybingi plenero dalyviai randa ką veikti. „Vieną vakarą dailininkai išsiyrė Minijon valtele, nušviesta žvakių, o Gražvydas Kardokas, užliejo tylą ramia fleitos melodija, – pasakojo sodybos šeimininkė A.Pečeliūnienė. – Tai tokia romantika, toks gerumas, kokio tyčia nesugalvosi. Visa gimsta tiesiog iš bendro buvimo. Mingėnai susėdo pakrantėse ir grožėjosi’.
Beje, Mingės pleneras jau turi „pulko dukterį’ – prieš porą mėnesių pasaulį išvydo vilniečio psichiatro Lino Slušnio ir jo žmonos Daivos, jau kelerius metus kukliai besivadinančių „košės menininkams virėjais’, pagrandukė Ona Mingė, kurios šviesios krikštynos Kintų bažnyčioje tapo švente ne tik tėveliams, krikštamotei A.Pečeliūnienei, bet ir visiems plenero dalyviams.
Paroda – iki rudens
Plenerui pasibaigus kultūrinis vyksmas Mingės kaime nenurims – elinge, kuriame lietingomis dienomis dailininkai tapė ir vakarojo, liks turtinga, originali tapybos darbų ekspozicija.
Kaip ir kasmet dailininkus plene -rui rinkusi ir kvietusi V.Jusionienė džiaugėsi kūrybinės stovyklos vaisiais ir unikalia paroda: „Manau, kad žmonėms bus įdomu pamatyti skirtingų ir įdomių dailininkų kūrybą. Impresionistiškąją Vytauto Kauno, unikalią Algirdo Vadoklio, netikėtą vilniečio Artūro Kavaliausko tapybą… Smagu pažinti žaismingąjį Gražvydą Kardoką ir lietuviams naują veidą – Patriciją Brektę – jauną tapytoją iš Latvijos, architektūrinius peizažus pakeitusią gamtiniais motyvais. Neabejotina plenero žvaigždė – tapybos korifėjus Leo Ray, šiuo metu gyvenantis Izraelyje, ir jo mistifikuoti koloristiniai viražai – dovana kiekvienam dailės mylėtojui. Na, ir žinoma, mylimi Klaipėdos krašto dailininkai Arūnas Mėčius bei Dalia Skridailaitė, kurie, kaip ir kasmet, po Mingės dangumi atsiveria vis nauji, vis kitokie’.
V.Jusionienė mano, kad pleneras Mingėje gali gyvuoti dar nors 100 metų – jam negresia seklumos ir monotonija: „Reikia pamatyti nuostabą atsitiktinių keliautojų akyse, kai, užklydę į mažą kaimelį, randa profesionalių dailininkų darbų ekspoziciją. Tai unikali galerija unikalioje erdvėje, o jos siūloma ekspozicija darytų garbę kiekvienai garsiai miesto parodų salei’.
Tos pačios nuomonės laikosi ir svetinga šeimininkė A.Pečeliūnienė: „Tikiu, tai turi tęstis. Patį pirmąjį plenero vakarą gandras jauniklis tiesiog nučiuožė nuo stogo mums į kiemą. Strykt ant kojyčių – vaikšto čia pat, tarp žmonių, toks truputį suglumęs ir nustebęs. Neskrenda niekur. Prisiminiau, kaip uždarant pirmąjį plenerą virš sodybos skraidė 26 gandrai – suko ratus ir tarsi stebėjosi ką tik pastatytomis skulp -tūromis. Tas jauniklis – lyg liudijimas, kad gyvenimas tęsiasi ir trečiasis pleneras tikrai nėra paskutinis – visi iš čia išskrendame, visi sugrįžtame, ir kūryba teka kaip upė: gyva, kaskart kitokia. Juk, anot patarlės, antrąkart į tą patį vandenį neįbrisi’.
