Plikomis akimis
Kristina Kučinskaitė
Vasario 26 – kovo 22 dienomis Klaipėdoje viešės vilniečio fotografo Valentino Juraičio fotoparoda „Plikomis akimis“.
Kasdienybės autentiškumas
V.Juraičiui itin svarbu fotografijų dokumentiškumas – nesvarbu, ar dokumentuojamas laikmetis, ar daugiau jo emocinę būseną atskleidžiantys faktai bei detalės.
Fotografo teigimu, jis niekada nesiekė fotografuoti įvykių, neieškojo sensacijų. Jis visada stengėsi užčiuopti laikotarpio bruožus. Net ir sovietmečiu kurtos serijos nebuvo kažkieno užsakyti reportažai – tai kadrai pačiam sau, atskleidžiantys autentišką fotografo mąstymą apie pasaulį.
Neseniai išleisto V.Juraičio albumo pavadinimas „Plikomis akimis“ siekia apibendrinti idėją, jog istorijos vingiuose besikeičiant socialinei ekonominei sistemai žmogaus dvasinis gyvenimas iš esmės netapo lengvesnis ar paprastesnis.
Žmogus – kraštovaizdžio dalis
Fotografijų ciklą „Gurbšilio žmonės“ V.Juraitis pradėjo 1999-aisiais, siekdamas užfiksuoti amžių sandūrą ir pokyčius visuomenėje.
Šį ciklą tęsia iki dabar. Jo fotografijų parodos surengtos Lietuvoje – pačiame Gurbšilio kaime ir Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Gelgaudiškyje bei užsienyje – Berlyne, Čikagoje, Čeliabinske.
Savo fotografijose autorius nesiekia vizualiai išryškinti, sąmoningai išaukštinti žmogų. Pastarasis dažniausiai yra natūrali kraštovaizdžio dalis, tyliai įsiliejanti į bendrą kūrinio kompoziciją.
Atrodo, kad fotografijomis norima pasakyti, jog žmogaus aplinka ne mažiau svarbi nei pats žmogus, kad jis – tik viena iš pasaulio sudedamųjų dalių.
Dvi Lietuvos
Lankydamasis kaimo vietovėse, fotomenininkas stebi basivystančio kapitalizmo bruožus. Pastebi, kad tuomet, kai Vilniuje ir kituose šalies centruose tvyro postmodernistinė dvasia, didžioji Lietuvos kaimo dalis gyvena ikiindustrinį, etnografinį gyvenimą, kuriame ryškus tautinis ir etninis identitetas. Dvi Lietuvos. Skirtumas toks, kad fotografijų herojus iš „Gurbšilio žmonių“ serijos neatsakytų, už kiek modernusis vilniškės kompanijos bosas perka kaklaraištį. Kaip ir anas neatspėtų, kad kaimiečio kostiumas padėvėtų rūbų krūvoje kainuoja tik litą kitą.
V.Juraičio fotografijų herojai dar nespėję emigruoti arba emigracijai nereikalingi. Juozas, Salomėja, Gintas, Emilija ir kiti – tai ne folkneriški personažai „snoupsai“, o vietiniai – laisvos dvasios, nors ir patiriantys materialinius nepriteklius, bet išsaugoję savigarbos jausmą. Jie yra patenkinti, kad gyvena čia, savuose namuose be plastikinių langų ir durų, kvėpuoja tyru oru, vaikšto dar niekad nedažytomis medinėmis grindimis…
V.Juraičio parodos „Plikomis akimis“ atidarymas – penktadienį 18 val. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijoje (Tomo g. 7). Per vernisažą fotomenininkas pristatys ir neseniai išleistą albumą tuo pačiu pavadinimu.
