Po dvidešimties metų

Po dvidešimties metų

Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus steigiamajame susirinkime (1985 m.). Priekyje A.Drilinga ir A. Maldonis.

Rimantas Černiauskas

Per dvi dešimtis metų žmogaus gyvenime nutinka esminiai pokyčiai. Kitas, žiūrėk, suspėja net reprodukuotis. Organizacijos gyvenime tokie pokyčiai nėra labai pastebimi, labiau kiekybiniai nei kokybiniai. Kaip ten bebūtų, bet Klaipėdos rašytojai šį mėnesį gali ir turi ką prisiminti. Senuose protokoluose rašytojo Kosto Kauko ranka išdėstytos tokios mintys ir pastebėjimai.

Lietuvos rašytojų sąjungos (toliau LRS) Klaipėdos skyrius buvo įkurtas 1985 m. balandžio 15 dieną. Steigiamajame susirinkime dalyvavo LRS valdybos pirmininkas A. Maldonis, Lietuvos KP CK atsakingasis darbuotojas L. Pilius, LKP Klaipėdos miesto pirmasis sekretorius Č. Šlyžius, Klaipėdos m. rašytojai, jaunųjų rašytojų sekcijos nariai, žurnalistai, kitų kūrybinių sąjungų atstovai.

Įžanginiame žodyje poetas A. Maldonis paskelbė, kad Lietuvos TSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą steigti Klaipėdoje LRS Klaipėdos skyrių.

Pasirodo, net tokia nedidelė organizacijaSovietijoje negalėjo įsisteigti be palaiminimo iš viršaus. Ir skyrius buvo įkurtas. Klaipėdos rašytojus pasveikino miesto Konspartijos bosas Č. Šlyžius, primindamas, kad jau pasirodė pirmasis “Baltijos” numeris, kurio tolesniame leidime turėtų dalyvauti naujai įkurtas skyrius. Deja, to dalyvavimo teko laukti beveik dešimt metų, nes almanachas ilgą laiką buvo ruošiamas ir spausdinamas Vilniuje…

Skyriaus narius sveikino tuometinis “Literatūros ir meno” redaktorius A. Drilinga, “Tarybinės Klaipėdos” vyr. redaktorius S. Žilinskas, dailininkų skyriaus sekretorė V. Skirgailaitė. Pirmaisiais skyriaus nariais tapo 9 rašytojai – V. Brencius, R. Černiauskas, S. Jonauskas, Povilas Dirgėla, P. Drevinis, J. Kantautas, K. Kaukas, B. Liniauskienė ir R. Sadauskas, kuris tą dieną buvo išrinktas atsakinguoju skyriaus sekretorium.

Šiuo metu iš to devintuko uostamiestyje beliko tik šeši nariai, nes R. Sadauskas persikėlė į Vilnių, o P. Drevinis ir P. Dirgėla mirė.

Jau tais pačiais metais skyrius gavo patalpas Aukštojoje gatvėje name Nr. 11, iš kurio vėliau persikėlė į erdvesnes Aukštojoje g. Nr. 9 ir pradėjo savo veiklą.

1986 m. sausio 26 d. Klaipėdos rašytojai prisistatė sostinės publikai Vilniaus Menininkų namuose (dabartinėje Prezidentūroje). Literatūrinį vakarą “Žemė jūros taurėj” vedė literatūros kritikas A. Žalys. Tų pačių metų rudenį Nidoje įvyko ir kūrybinis seminaras, kuriame garsūs to meto kritikai – V. Kubilius, A. Bučys, A. Krosnovas, V. Daunys ir kiti nagrinėjo Klaipėdos krašto rašytojų kūrybą. Kai kurie įdomesni to seminaro pastebėjimai aktualūs iki šių dienų.

V. Kubilius: Dabar yra tiek lyrikos, kad eilėraštis turi trinktelėti kaip kirvio ašmenys į galvą.

A. Bučys: Kažkodėl kritikai ilgai tyli apie S. Jonauską, žinoma, vėliau prabils choru.

Metų pabaigoje skyrius pasirašė kūrybinio bendradarbiavimo sutartį suKlaipėdos rajono “Jaunosios Gvardijos” kolūkiu ir įsteigė literatūrinę I. Simonaitytės premiją. Tą sutartį savo parašais patvirtino rašytojas S. Sadauskas ir kolūkio pirmininkas A. Treigys. Vėliau, kai iširo kolūkiai, premijos rėmimą perėmė firma “Provit Lt”, o nuo 1996 metų literatūrinės I. Simonaitytės premijos steigėjas yra Klaipėdos apskritis. Pirmuoju premijos laureatu tapo rašytojas Romas Sadauskas už romaną “Ežerėnų papartis” (Vaga, 1986).

1987 m. rudenį skyrius pasirašė sutartį su Skuodo rajono Lenkimų tarybiniu ūkiu ir įsteigė S. Daukanto literatūrinę premiją. Ta premija kas dveji metai teikiama už kūrinius istorine tematika. Pirmuoju jos laureatu tapo rašytojas Petras Dirgėla už savo romaną “Kulgrinda”.

Klaipėdos skyrius ėmėsi rengti tradicines “Poezijos pavasario” šventes uostamiestyje, o nuo 1989 metų ir “Novelė rudens” skaitymus, kada savo kūrinius skaito trumposios prozos meistrai. Dar vėliau, nuo 2000 metų poeto G. Grajausko iniciatyva vyksta ir poetų sambūriai prie jūros “Placdarmas”.

Tačiau skyrius – pirmiausiai žmonės, rašytojai, poetai, literatūros kritikai. Pradžioje skyrius augo labai lėtai. Per tarybinį laikotarpį skyriaus gretas papildė tik poetas Edmondas Kelmickas, kuris vėliau persikėlė į Vilnių. Didysis skyriaus augimas prasidėjo tik Lietuvos nepriklausomybės metu.

1990 m. skyriaus nariais tapo poetai D. Kudžmaitė ir R. Rastauskas, 1991 m. skyrių papildė prozininkas J. Marcinkus (mirė 2004 m.) ir V. Orlovas (išvažiavo į Maskvą), 1992 m. tryliktuoju skyriaus nariu tapo literatūros kritikas A. Žalys, 1994 m. – A. Kuklys, J. Šikšnelis, S. Poškus, 1995 m. – N. Kepenienė, G. Grajauskas, 1997 m. – A. Každailis, 1998 m. – A. J. Navickas, 1999 m. – O. Dovidovičiūtė-Pučenia, E. Skaudvilaitė, 2001 m. – E. Karnauskaitė.

Šiuo metu skyriuje turime 20 rašytojų, kurie kas metai išleidžia po dvi dešimtis knygų kartu. Kai kurios iš tų knygų tarsi dingsta, paskęsta knygų jūroje, kai kurios pelno premijas. Ne vieną poetinę premiją pelnė S. Jonauskas ir G. Grajauskas, už knygas vaikams buvo apdovanoti N. Kepenienė ir S. Poškus, kelias premijas už romaną “Kryžiau žalio medžio” nuskynė prozininkas J. Šikšnelis. Čia jau nemini literatūrinės I. Simonaitytės premijos, kurią gavo dauguma skyriaus narių ar vertimų į kitas kalbas, kur rekordininkais, greičiausiai, būtų G. Grajausko ir R. Rastausko eiliuoti tekstai. Skyrius auga ir augs, nes į duris beldžiasi visas būrys Zigmo Gėlės premijos laureatų.

by admin