Po jaukiais šventųjų sparnais

Po jaukiais šventųjų sparnais

„Klaipėdos galerijoje“ tris balandžio savaites veikė klaipėdiečio tapytojo Arūno Mėčiaus personalinė paroda, jau tradiciškai rengiama menininko gimtadienio proga.

Goda Giedraitytė

Kūrėjas – ir išminties nešėjas

Šį kartą autorius ją pavadino „Deminutyvais“. Verčiant iš lotynų kalbos, tai reiškia su priesaga sudarytas išvestinis žodis, turintis mažybinę maloninę reikšmę. Toks pavadinimas parinktas neatsitiktinai. Kaip teigė pats menininkas, jo šventiesiems netiktų rimti ir orūs vardai, juos reikėtų šaukti taip, kaip mažus mama kadaise vadino: Antanėlis, Petrelis, Magdutė, Agočiutė…

Kiekvienas mūsų ieškome dvasinės pilnatvės ir sielos ramybės… Vieni ją atranda atsigręžę į Dievą, kiti – padėdami pagalbos prašantiesiems, treti – kurdami gražesnį pasaulį. Iš tiesų nesvarbu, kokį kelią pasirinksi, svarbiausia sugebėti šiame žmonių pasaulyje įžvelgti didžiąsias vertybes ir jomis pasidalyti su kitais.

Nuo seniausių laikų kūrėjas buvo ir išminties nešėjas. Prisiminkime kad ir Viduramžių menininkus – dažniausiai vienuolius anonimus, kurie skleidė Biblijos išmintį beraščiams, puošdami bažnyčių sienas freskomis ar mozaikomis. Tik girdėdami iš sakyklos kunigo tariamus Šventojo rašto žodžius ir matydami aplink save pavaizduotą šventųjų gyvenimą, paprastai žmogeliai pažindavo šventąją istoriją.

Dalijasi su visais

Panašiai gyvenimo prasmės išmintimi su mumis dalijasi ir A.Mėčius. Tarsi koks pateptasis vienuolis kasmet dovanoja po autorinę parodą, kurioje puotauja su savo ištikimais bičiuliais – miniatiūriniais dievažmogiais, manieringais žmogučiais ar charakteringais gyvūnėliais.

Naujausioje parodoje autorius mus supažindino su angelų sargų, apaštalų, o gal kankinių galerija. 12 suaižėjusių, istorine senatimi dvelkiančių, ant medžio tradiciniu būdu (aliejumi ir tempera) tapytų ikonų ne tik technologiškai (lentelių kraštuose net tikri vyriai įtaisyti), bet ir vizualiai atspindi senųjų meistrų kūrybos subtilybes.

A.Mėčiui tai svarbu – nepamiršti ištakų, perprasti senuosius autorius, iš jų mokytis ir panaudoti įgytas žinias savo kūryboje. Kita vertus, jis nesigainioja modernių -izmų eksperimentų. Daug svarbiau – meistrystė: piešinio technika, sugebėjimas keliais štrichais atskleisti charakterį. O svarbiausia – drobės ar medžio paviršiuje įkūnyti pasąmonėje „gyvenančius“ vaizdinius. Dėl pastarojo siekio – atskleisti kuo daugiau savo kūrybinių idėjų – menininkas retai eikvoja laiką pozuotojo paieškoms. Tiesiog atsigręžia į save ar artimuosius ir kuria portretinius savo herojų prototipus.

Miniatiūros primena ikonas

Ikonų personažai – naujieji šventieji – snūduriuoja ar mąsliai žvelgia į pasaulį iš savo medinių langelių ar arkinių skliautų. Liūdni, kiek ironiški, pamaldžiai sunėrę grakščias rankas arba parėmę jomis savo sunkią (o gal pavargusią?) nuo minčių ar dvasinės naštos galvą, jie pasakoja savąją istoriją, ataidinčią įvairiausių kultūrų tradicijomis.

Ne veltui A.Mėčius vadinamas postmodernistinės epochos atstovu. Jam svarbu atskleisti viso pasaulio savastį ir savitumą, į vientisą dermę suklijuoti padrikus, tarpusavyje gal net ir nesietinus elementus bei juos praskiesti ironijos ir šaržo doze. Todėl greta tradicinės lietuvių liaudies Rūpintojėlio figūros – tibetietiškos išvaizdos angeliukai ar indėnų šamanė, o iš po baltų plunksnų sparnų prasišviečia kiek paraudusi šventojo nosis ar auskaras ausyje.

Miniatiūrose, kaip ir būdinga ikonoms, dominuoja abstraktus fonas su raudonos arba aukso spalvos kryžiaus skersiniais ar aureolės sfera, rusvai rausvas koloritas. Figūrėlės centruotos. Tiksliam anatominiam jų piešiniui plastinės elegancijos dėlei nusižengiama manieringai deformuojant kūno detales. Pagrindinis dėmesys – didelės, gilios akys. Daugumos pakeltos aukštyn – dangaus link, o kitų – užmerktos, tačiau nedvelkiančios vidiniu nusiraminimu. Atvirkščiai, sunkūs vokai, regis, tik trumpam pridengė ilgesio kupiną dvasingą žvilgsnį.

Tradicijos ir dabarties pokalbis

Šventųjų portretinę erdvę, kaip ir dera, papildo įvairūs daiktiniai atributai, pažįstančiam klaidžius ikonografijos labirintus leidžiantys lengvai identifikuoti jų lydimus personažus.

Ikonų paviršius dekoruotas brangiaisiais akmenimis ir monetomis. Pastarosios puošmenos – tiek tapytos, tiek ir tikri asambliažiniai inkliuzai. Istorinės tiesos labui reikėtų priminti, jog ikonos brangakmeniais buvo puošiamos iki pat XVI a., kuomet imta naudoti ornamentuotus rėmus ir metalo aptaisus. Šią A.Mėčiui charakteringą dekoratyvumo liniją tik dar labiau pabrėžia grakščios autoriaus vardo ir kūrinio sukūrimo metų insignijos bei skaisčiai raudonos putlios šventųjų lūpos.

Malonu, jog A.Mėčius išlieka ištikimas savo sodriam tapybos literatūriškumui ir unikaliai technikai, formos ir turinio harmonijai, kūrybiškam tradicijos ir dabarties pokalbiui. Įdomu ir tai, jog galbūt nesąmoningai, bet nuosekliai metai po metų kuria savo herojų istoriją. Juk šioje parodoje, anot autoriaus, eksponuojami nuotaikėlės, charakteriukai – jo žmogiukai ne daugiau ir ne mažiau šventi už jį patį, iš tiesų yra tie patys pernai vykusios parodos „Šalia“ personažai. Esantys šalia mūsų, gal nepelnytai pamiršti ir nematomi, tačiau labai svarbūs mūsų visų dvasiniam tobulėjimui.

by admin