Po „Šermukšnio“ uogą – alkstantiems teatro
Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt
Koks stebuklingai gyvybingas padaras yra tas teatras… Net išvytas į gatvę, saulei spiginant ir lietui merkiant, jis sugeba išgyventi, rasti minias gerbėjų ir suspindėti kaip auksas pelenuose.
Karaliavo menų sintezė
Tuo buvo galima įsitikinti šiąvasar Klaipėdos senamiestyje tris dienas iki vėlumos šurmuliavusiame XVI tarptautiniame gatvės teatrų festivalyje „Šermukšnis“, kurį tradiciškai surengė uostamiesčio Pilies teatras, jo režisierius Alvydas Vizgirda ir Žvejų rūmai.
Iš piliavietės šiemet „Šermukšnis“ persikraustė į pačią senamiesčio širdį – aikštę prie „Meridiano“. Kita naujiena – jį papildė dvi dienas Tiltų gatvėje vykęs festivalio jomarkas. O kodėl gi ne?! Turguje – labai daug teatro, tikino A.Vizgirda.
Antrinant režisieriui, teatro galima ieškoti ir rasti visur. Net visai neseniai susibūrusios klaipėdiečių roko grupės „Wake’N’seE“ koncerte, taip pat įtrauktame į festivalio programą? Vis dėlto kai koncertavo aktoriai (trupė „Teatriukas“, Andrius Kulikauskas ir grupė „Kuli Family“ iš Vilniaus), gero teatro buvo žymiai daugiau.
Galbūt norėdamas pritraukti kuo daugiau pačios įvairiausios publikos „Šermukšnis“ šiemet savo uogomis penėjo ne tik teatro, bet ir klasikinės muzikos (solistų Mindaugo Rojaus ir Loretos Ramelienės duetas, šiuosyk pasivadinęs „Žemaitijos perlais“), šiuolaikinio šokio (jaunųjų Estijos ir Lietuvos choreografų pasirodymai) ir net mados meno (Ainos Zinčiukaitės kostiumų kolekcija „Furijos“) gerbėjus. Tuo tarsi netyčia įžengdamas į šiems menams, laisvalaikio pramogai ar apsipirkimui skirtų festivalių erdves. Ir sukeldamas rimtų abejonių dėl savojo veido – koks jis yra, ar yra, kuo unikalus šiais menų sintezės laikais?..
Kita vertus, beveidžiu, bekoncepčiu šio festivalio lyg ir nepavadintum. Į jį šiemet atvažiavo solidūs teatrai iš Oriolo (Rusija), Sintros (Portugalija), Biškeko (Kirgizija), Bolonijos (Italija), Varšuvos (Lenkija).
Nuo egzotikos iki antikos
Portugalai atvežė edukacinį spektaklį vaikams ir žmonėms su specialiais poreikiais. Gaila, jiems teko pasirodyti pirmiems ir dar per stiprų lietų. Bijau, kad jų „Mažasis Helenos Keller portretas“ nesulaukė deramo publikos dėmesio ir dalyvavimo, nors spektaklis buvo gyvai verčiamas į lietuvių kalbą.
Dar prasčiau sekėsi italams, nes jie tai jau visai negalėjo pretenduoti į abipusį supratimą su gatvės publika, nes aiškiai buvo matyti, kad mažai kas skaitė ar matė lietuviškai Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Madagaskaras“. O jos pirmąją dalį parodę boloniečiai „Gli Incauti“ vaidino itališkai. Vis dėlto net nesuprantančiam teksto buvo akivaizdu, kad scenoje – profesionalai, šiuolaikinis teatras. Nors lietuviški pjesės akcentai italų lūpose skambėjo kažkaip nenatūraliai ir pietietiškas temperamentas neįtikino.
Simbolistinę sakmę „Amžinas ratas“ dusyk parodė kirgizai (A.Amūralijevo dramos teatras), Euripido „Alkestos“ mitu bandė sudominti rusų jaunimo teatras „Svobodnoje prostranstvo“. Ir nubloškė atgal kažkur į gilų soviet-metį. Kirgizai nors buvo egzotiški, vizualūs, savo būgnais ir dainomis intrigavo. Rusų negelbėjo net gyvas dainavimas – patosiškas jų spek-taklis skirtas tikrai ne gatvei, joje atrodė juokingai.
O lenkų teatro „AKT“ gatvės vaidinimas „Ikaras“ sukurtas būtent tokiai aplinkai ir publikai. Tačiau kaimynams irgi nepasisekė – sudrėkęs nuo lietaus neužsidegė didžiulis rutulys, turėjęs suliepsnoti pasirodymo finale. Nors lenkai jau buvo anksčiau „Šermukšnyje“, smagu buvo matyti, kokie jie plastiški, spalvingi ir nuotaikingi. Štai čia tikras gatvės teatras – savo vietoje ir be kitokių pretenzijų.
Pakliuvo ten, kur reikia
Ten, kur reikia, pakliuvo ir vilniečių aktorių trupė „Teatriukas“ su savo teatralizuota „20 Juozo Erlicko dainų“ programa bei aktorių grupė „Kuli Family“, be kita ko, priminusi Vytauto Kernagio dainas. Su aktoriais smagiai ir nostalgiškai dainavo bei darė mankštą visi žiūrovai. Idealus tarpusavio supratimas.
Sunku buvo atitraukti akis ir nuo Valentino Masalskio studentų „Trupės p.s.“ gatvės spektaklio „Žinia“ – užburiantis, energetiškai labai stiprus reginys, patrauklus ir forma, ir turiniu. Kitas studentiškas teatras-studija „Palėpė“ iš sostinės pristatė Ray Bradbury’o „Kostiumą“ (rež. Olegas Kesminas) – smagų, dinamišką spektakliuką, vis dėlto gana mėgėjišką. Bet ir toks pritiko prie margo „Šermukšnio“ apdaro. Juolab jauno klaipėdiečių „Memelio teatro“ miuziklas „(ne)Laimingi žmonės“ (rež. Rūta Bunikytė), iš „Švyturio menų doko“ scenos žengęs į gatvę ir atsidavęs minios malonei. Teko girdėti, kad šis spektaklis kai kam tapo geriausiu iš visų, šiąvasar matytų tarptautiniame „Šermukšnyje“. Išties tame kontekste jam nebuvo ką prikišti.
Dabar jau laikas padejuoti dėl menko festivalio biudžeto ir kaip sunku teatrui Lietuvoj. Juolab Klaipėdoje, kur vienas griūva, o kitas niekaip nepakyla po rekonstrukcijos. Stebuklingu būdu čia randasi ir spektakliai, ir festivaliai. Tik kartais kiek nejauku į juos žvelgti kritiškai, nesgi visi suprantam – sunkmetis… Ir džiaugiamės trupiniais, guosdamiesi, kad nors nemokami. Ir varvinam seilę į visokius „Teatro pramanus prie Danės“, gatvės trupių paradus, meno akcijas ir atrakcijas… Tai išties yra kitoks, gatvės teatras, ir jis – labai vaizdingas. Bet kaip dažnai forma užgožia turinį, jis tampa ir visai nebesvarbus, pasiklysta kažkur tarp praeivių, margoje minioje, kaip tos įstabios Pilies teatro „Sirenos“, viliojančios į „Versalio sodus“…
Kas lieka? Šventės įspūdis. O dėl turinio dar teks padirbėti, brangus festivali. Suprantama, jei norėtum, kad prisimintume tavo teatrą.
Ak, kaip norėtųsi taip papurtyti „Šermukšnį“, kad numestų ne po vieną kitą uogą, o po visą jų saują!..
