po spindinčiu kupolu

Rimantas Kmita
po spindinčiu kupolu

Miestas. Ričardo Šileikos nuotr.
sėdi ji
kasoje
vos laikosi
dešimt minučių iki vidurnakčio
išsunkta iki paskutinio
vos kvėpuojanti,
nematau, kaip ji kvėpuoja
ir atrodo, kad ji nekvėpuoja
ir man šmėsteli, man pasirodo,
kad jai iš burnos per smakrą teka
kraujo srovelė,
tik vis dar kažkaip iš inercijos
ji sėdi kasoje

man taip pasirodo gal vien todėl,
kad vakar paveikslų galerijoje
ilgai stovėjau
prie paveikslo su šv. steponu, kuriam
iš pakaušio varvėjo kraujas ir jis stovėjo
 visiškai ramiu veidu
su biblija ir akmeniu ant jos

o aš dedu ant juostos
dedu ir matau kaip tolsta
lyg neštų visa tai upė
dantų pastą
naminio faršo pakuotę
multivitaminų sultis
dvd diskų rinkinį
ledus su karamele
dvi plyteles šokolado
degtinės butelį
televizijos programą kitai savaitei
ryžius
grikius
makaronus
tris raudonąsias paprikas
kramtomąją gumą
500 g kumpio
mineralinio vandens butelį
tepamą sūrį su pievagrybiais
vieną pakelį varškės su razinomis
ir vieną pakelį varškės su vyšniomis
nukainotą žieminę kepurę
ir sportinius marškinėlius – taip pat
žemesne kaina
naminės mišrainės 300 gramų
pusės litro stiklainį alyvuogių
šešių butelių alaus pakuotę
prieskonių mišinį
butelį aliejaus
40 W lemputę
skardinę riešutų
servetėles kompiuterio monitoriui valyti
bei rusišką detektyvą
kaip visada apie ilgas žmogžudžio
ir meilės paieškas

atrodo, kad nežiūri ji nei į prekes,
nei kasos ekraną, nei juo labiau į mane
kad jos žvilgsnis sminga kažkur kiaurai
ji tik liečia rankomis viską,
ką aš dedu
ir taip kažkaip tarsi jos čia jau nebūtų
ir lyg ne jos tos rankos
ji paima iš manęs pinigus
ir duoda man grąžą
dešimt minučių, ne, jau turbūt
vos kokios trys
iki vidurnakčio
ir mes išsiskiriame

ir aš taip pat nežinau, kodėl pasaulis
ir žmogus, ir visa tai

ir aš prisiminiau vieną poetę
ir pokalbį su ja
kai ji man pasakojo
ji pasakojo ir pasakojo ir liepė klausytis
tokios labai gilios gilios muzikos
gal vidurio azijos
sako labai skausmingai dainuoja
savo dainas jie
ar ne faina, ką, sako ji
taip eina per širdį
man tai labai patinka
nes man atsibodo jau tas gyvenimas
man nebeįdomu
buitis šeima,
supranti,
o čia,
taigi čia viskas,
taigi ten nieko

suprantu, sakiau tada, ir man darėsi
vis baisiau
ir dar baisiau dabar
per patį vidurnaktį
prie supermarketo
laukiant taksi
ir galvojant
kaip ji
ta kasininkė
tvarkosi darbo vietą
ir kaip ji keliaus namo
su kraujo srovele iš burnos
kažkada labai vėlai
(aš jau turbūt miegosiu)
ir aš neįsivaizduoju
kaip ir kada ji grįš
tikrai jos nelauks joks taksi
o gyvena ji greičiausiai toli
labai toli
nuo čia

***
aš sėdžiu svetimo miesto
autobusų stotyje
skaitau literatūros teoriją
visą dieną sėdžiu ir skaitau
ir laukiu

ir nusiveda trise vieną mergaitę
moksleivę dar, vos pora
sakinių užteko suderinti sąlygas
nors ir neatrodo ji patyrus
gal vien tik todėl ilgai ir nesiderėjo

kas čia dar

kažkokia kaimiečių šeima
trys sūnūs, du dar maži
ir didelis rožinis zuikis
suvalgė po kebabą ir taip pat laukia toliau

vietiniai bomžiukai, ko
jie laukia čia, stotyje
nebevažiuos jau niekur

paskui aš važiavau ir girtos
rusės iš latvijos aiškino lietuviams
kad niekas neišteka šiais laikais iš meilės
o viena jau antrą kartą ir, aišku,
nelaiminga, bet dabar jai labiausiai
gaila brangaus telefono, palikto
taksi automobilyje

o vakar, atsisveikindami vienas su kitu
mes vaikščiojome pajūriu
rinkome gražesnius akmenis

kurie tiktų kokiems nors menams
ir tada aš garsiai pagalvojau
kad akmenys kaip ir debesys –
ką nori, tą juose ir įžiūrėsi

***
Jis vienas ant suolelio stotelėje,
Šalia baltas maišas,
Klausia kiek valandų, sako,
neatvažiuoja autobusas,
Atsistoja, prieina arčiau, kalba
jau rusiškai,
Murma galva nuleidęs,
Visai kaip aš, kai skaitau eilėraščius,
Pagaunu kas antrą, kas trečią žodį,
Sakau, skoro prijedet,
Neprijedet, ir nežino ką daryt,
ar čia pėsčiam eiti, ar ką.
Jūreiviški apiplyšę marškinėliai
iš po striukės,
Maiše kombinezonas, znaješ, firma, nado,
štob bylo čysto.
Svarščik ja.
Klausia, ar dirbu, sakau, kad studentas,
Tai, sako, jechai zagranicu, vsie sečias
ujezžajet.
Ja by pojechal, no mnie uže šestdesiat.
Nikomu nenūžen.
Naidi tam sebe devušku i živy.
Po pauzės.
Ja nepju, no sevodnia nemog,
nu nemog prosto.
Druzja ješčio ostalis.
Nušiurę antakiai, balti smilkiniai,
raukšlės.
Ja chotj i vypivšy, no s milemetrovkoj
mog by tiutelka v tutelku popastj
Ja ne tak sebe ja kak skazatj ja vies‘ aparat
 čustvuju tak vzial i čiustvuju ves‘ aparat
Čia jo balsas tvirtėja, darosi aiškus,
po truputį pakelia galvą ir žvelgia tarsi ieškodamas
Milimetrinio tarpelio kažkur ten,
už tvoros, už medžių
***
jis perka loterijos bilietą
kartu su kitokiomis įvairiomis prekėmis
produktais vakarienei ir šiaip

prakaitas jam sunkiasi čia ir dabar
blizga visa plikė, kaklas ir rankos
bei riešas ties laikrodžiu

jis perka visas išprakaitavęs, storas
pagyvenęs vyras
jis kostiumu, po darbo, o rytoj
vėl aštuntą vietoj, o
jau dabar tamsu, jau ruduo

jau visiškai aišku, kad ruduo
jau bulvės nukastos ir vasara nebegrįš

ir aš prisiminiau, kad kažkada
man išsprūdo tas posakis – aš miręs
ir vienai nustebusiai vokietei laužyta
savo kalba
bandžiau išaiškinti, kad ir

mirus dar galima
šį tą nuveikti, kaip kad
pavyzdžiui, vištos ir
nukirsta galva dar gali
toli nubėgti nuo savo mirties

ir, tarkim, jis, tas vyras, tyliai
sušnabžda, tik šiaip, kaip priežodį:
viskas,
tuoj mirsiu
ir nebegyvensiu

o loterija dar negreit,
sekmadienį


bandelės su sezamo sėklomis ir vištos blauzdelės

aš sėdžiu ant suolelio katedros aikštėje
aplink visi valgo ledus ir geria kolą,
o aš valgau bandeles su sezamo sėklomis
 ir vištos blauzdeles
nes aš noriu mėsos, o pietaut „kur nors“
neturiu pinigų

mėtau nugraužtus kaulus į šiukšlių dėžę
žvalgaus, ar niekas per daug nekreipia
dėmesio
bet visi labai užsiėmę, net ir tas vargeta
apsimetęs pacanas, eina
atseit po šiukšliadėžes žvalgydamasis, o
iš tiesų tai prisiartina prie turistų grupės,
dar labiau susiriečia, išsikreipia
prašo išmaldos
o negavęs išsitiesia ir nueina
per katedros aikštę

o prie manęs jau keletas balandžių
lūkuriuoja savo dalies
bet aš neskubu ir jie neiškentę ima peštis
vienas jau visai rimtai įsikirto kitam
į sprandą ir sukasi ratu
atrodė iš tiesų įspūdingai, niekas nenorėjo
 su juo taip suktis ir jis liko vienas
liko ir žiūri į mane pakreipęs galvą,
įsmeigęs raudoną savo akį
ir aš pasiduodu, metu nugalėtojui trupinį,
gal, sakau, tu koks gavelis ar kas,
kad toks gudras

o diena prasidėjo keistai, išplėšė iš
miego toks vaizdas:
tarpdury stovi vaikiukas ir juokias,
kvatojas
iš manęs, miegančio

by admin