Poezijos klausytojų gretos gausėja

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Poezijos klausytojų gretos gausėja

Kristina Kučinskaitė

Pamatyti tylą, pabučiuoti jos lūpas, ir miesto stogai pavirs puikiais melancholiškais paukščiais sulysusiais sparnais.

Paul Eluard

Nuo ko daugiau galima pradėti kalbėti apie poeziją, jei ne nuo poezijos. Kita vertus, kaip išvis kalbėti apie dalyką, kuris tvyro „virš protu suvokiamų reiškinių“, kaip kad šnekučiuojantis apie jau vasaros nuplautą „Poezijos pavasarį“, sakė Rimantas Černiauskas, Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas.

Unikalus festivalis Lietuvoje šiemet aušo jau 46-ąjį kartą, uostamiestyje R.Černiauskas jį skelbė 24 kartus. Festivalis klausytojus ir dalyvius kvietė į pradedančiųjų ir svečių vakarus, skaitymus Skulptūrų parke ir baigiamąjį renginį Prano Domšaičio paveikslų galerijos kiemelyje, kuriame gausiai susirinkusi auditorija net pritrūko sėdimų vietų.

Jaunystė ir dienoraščiai

Nors poezijos skaičiau ir skaitau tikrai nemažai, kažkaip nejautriai praleidžiu aklai savęsp besirausiančius lietuvių autorius. Suprantama, tai nėra kategoriškas teiginys. Bet klasikai lieka klasikais, o nauji atradimai yra išimtys. Tolimesnės paieškos dažniausiai nutraukiamos pasiteisinimu, kad yra riba, iki kurios galima nusivilti.

Štai taip šis tekstas prasideda nuo visai neetiškos „aš“ manifestacijos. Bet ji tiesiog negalėjo neatsirasti prisimenant pradedančiųjų kūrėjų vakarą. Tamsi „Švyturio menų doko“ salė su nuolat į šviesų rytojų besiveržiančiomis freskų figūromis, šurmuliuojančiu visai nemažu būreliu žmonių ir vienu hiperaktyviu taksu žadėjo malonų vakarą.

Nors pabuvus kiek ilgiau aiškėjo, jog auditorija – tik regimybė. Kilo įtarimas, kad didžioji dalis klausytojų buvo dalyvių draugai ir giminės. Ir gana dažnai išklausę saviškį jie visai nejautriai pasišalindavo, nė kiek nesidomėdami kitais kūrėjais.

Nijolės Kepenienės vedamame vakare skaitovų netrūko. Ne. Geriau sakyti skaitovių. Tai kiek stebina, nes kai stabteliu prie savo knygų kupetos – ten tik vyriškos pavardės. Tiesa, R.Černiauskas vėliau mane „ramino“, kad nors moterų kūrėjų tikrai labai daug, jos kaip kometos – dažniausiai trumpai švysteli ir vėl nugrimzta buityje, pamiršusios, kad kadaise rašė poeziją.

Kaip bebuvę. Jaunystė yra gražu ir auksiškos šviesos iš tamsos išskobtos skaitovės (bei keli, ačiū apsimiegojusioms mūzoms, autoironiški skaitovai) tą vakarą pažėrė visą eilių kratinį. Bet klausant jo nebuvo išskirtinio šiurpuliuko, kuris nuvinguriuoja nugara, kai talentingam poetui pavyksta priartėti prie paslapties. Netrūko dienoraštiškos poezijos, kurią audžia dažnas jaunuolis – apie meilę, ilgesį, vienatvę. Iš jaunosios kartos visada tikimasi maišto, nes ji visad nesuprasta. Bet vyravo romantika, kuri vakaro metu momentais net dusino, nesvarbu net jei kartais išreikšta gražesniu žodžių deriniu.

„Švyturio menų doke“ gal kiek labiau įstrigo tik Vidmantė Černiauskaitė, visai neseniai išleidusi poezijos knygą „Išvykimo laikas“…

Kita vertus, gal nereikia vien bodėtis. Legendinė rašytoja Gertrūda Štein, mėgindama paaiškinti savo ištaros „rose is a rose is a rose“ (rožė yra rožė yra rožė) paslaptį, jau kadaise pastebėjo, kad literatūros rytmetyje kiekvienas žodis, apibūdinantis daiktą, buvo galingas – ištarus žodį jis iškildavo gyvu daiktu. Praėjus daugeliui šimtmečių visi žodžiai ir jų formuluotės kartojosi tiek kartų, kad nudilo jų poetinė galia. Tad nepaprastai svarbu ieškoti naujų būdų, kad kalba būtų įžiebianti gyvybę.

Pradedančiųjų vakare daugelyje eilių besikartojusios, pavyzdžiui, „jūra“ ar „meilė“, gal būtent dėl to nusidėvėjimo ir atrodė tik menkos poezijos šukės.

Kalbos ribos

„Poezijos pavasariui“ persikėlus į I.Simonaitytės viešąją biblioteką, ten jau antrus metus vyko svečių vakaras. Į jį rinkosi tie, kas supranta rusų kalbą, nes svečiai iš užsienio – tai svečiai iš Rusijos ir Latvijos. Uostamiestyje „tradiciškai“ (kiek leidžia trumpa istorija) viešėjo poetai iš Liepojos Sandra Alksne-Vensko ir Janis Chvoinskis bei kaliningradiečiai Borisas Bartfeldas, Igoris Belovas ir Semas Simkinas. Galbūt kalbos rėčiu ir galima pateisinti tai, kad auditoriją daugiausia sudarė vidutinio ir vyresnio amžiaus klausytojai.

Gražiausiu festivalio akcentu (bent jau vizualiai) norisi įvardyti poezijos skaitymus „Išėjusiems“, vykusius Skulptūrų parke. Šio parko skyriaus vedėjos literatūrologės Sondros Simanaitienės organizuotoje popietėje buvo poetiškai gražu: be perstojo krintantis tuopų „sniegas“, saulės raštai ant grindinio, medžių žaluma, dienos ramybė… Suvilioti reginio ant suoliukų nutūpdavo ir šiaip pro šalį einantys, iš parduotuvių grįžtantys miestiečiai. Gražiu akcentu tapo aikštelėje skaičiusiems poetams draugiją palaikęs mėlynas režisierės Jūratės Januškevičiūtės angelas Jonulis. Eiles papildė dainuojamoji poezija. Renginį vedusi S.Simanaitienė mėgino „sujungti“ gana nekalbius poetus su auditorija – kvietė juos pakomentuoti savo kūrybinį kelią, bendrauti. Kaip pastebėjo pati skaitymų moderatorė, poezija vis labiau panašėja į prozą: aiškus pasakojimas, naratyvas, anot jos, poetinė substancija traukiasi, įgauna kitas formas. Eiles parke skaitė ir svečiai iš artimojo užsienio, ir Lietuvos pajūrio poetės, tarp jų – poezijos gerbėjams gerai pažįstamos Daiva Molytė, Elena Karnauskaitė, N.Kepenienė.

Akcentai – paskutinį vakarą

„Esu maloniai nustebęs, kad vis daugiau žmonių sueina į „Poezijos pavasarį“, – džiaugėsi R.Černiauskas. Paklaustas apie tai, kaip festivalis atrodo žvelgiant per visos jo istorijos prizmę, pašnekovas buvo gana santūrus. Tik pabrėžė, kad šiais laikais tenka atrinkinėti norinčius jame dalyvauti poetus – tiek jų yra daug, „gal sovietų laikais ir buvo daug rašančiųjų, bet jie mažiau žinoti, mažiau knygų buvo leidžiama“.

Paskutinis vakaras, kuriame visada būna didžiausia „vardų“ koncentracija, šiemet užtruko pustrečios valandos. Poeziją lydėjo Klaipėdos universiteto Džiazo muzikos katedros studentų ketveriukės muzikinės improvizacijos.

„Poezijos pavasarius“ Klaipėdoje yra lankę ir Sigitas Geda, ir Tomas Venclova, ir Jonas Strielkūnas, ir Marcelijus Martinaitis… Šiemet viešėjo septyni poetai iš Vilniaus, tarp jų – Nijolė Daujotytė, Benas Januševičius, Vytautas Kezėla. Taip pat lankėsi Suomijoje gyvenantis rusų poetas Sergejus Zavjalovas. Susirgę neatvyko nei Romas Daugirdas, nei Ričardas Šileika. Iš 27 dalyvių pusė buvo svečiai, o kita pusė – poetai iš Lietuvos pajūrio.

Apžvelgiant festivalio geografiją krito į akį, kad šiemet jis neberengtas Nidoje – tenykščiams kultūros darbuotojams renginys, atrodo, nelabai reikalingas.

by admin