FOTOGRAFIJA
Pokalbis su laiku, arba Tyla ir būtis šiauliečių fotomenininkų darbuose
 |
| A. Ostašenkovas savo „Mirties sodo“ cikle bando užčiuopti ir įamžinti ne regimo žmogaus išraišką, o nebematerialią anapusybės nuojautą. Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos |
Goda Giedraitytė
Klaipėdos dailės parodų rūmuose veikia dvi fotomenininkų iš Šiaulių parodos: Aleksandro Ostašenkovo „Mirties sodas“ ir Reginos Šulskytės „Miegamajame“. Nors abiejų menininkų darbai pasižymi tolygia menine ekspresija, nuoseklia kūrybos plėtote, gilumine jausmine pagava, naujausiuose jų darbuose juntamas visiškai naujas žvilgsnis, novatoriškas akimis regimo vaizdinio įamžinimas.
Neįprasta šviesa ir erdvė
Visuomet yra sunku kalbėti apie du autorius iš karto. O dar sunkiau, kuomet apie abu yra nemažai kalbėta ir rašyta (jau vien tik kritikių A. Narušytės ir S. Jastrumskytės tekstai daug ką pasako). Ir vis dėlto kalbėti norisi. Ir ne tik todėl, kad abu autoriai eksploatuoja panašią plastinę kalbą ir stilistiką. Be to, ir dėl jiems charakteringo dviejų personalinių parodų sujungimo vienoje ekspozicinėje erdvėje, kurioje, pasak pačių autorių, vienu metu gali sugyventi skirtingi dviejų kūrėjų darbai.
Jau iš pirmo žvilgsnio į akis krinta ypatinga, neįprasta šviesa ir erdvė. Tiek šviesa, tiek erdvė imanentinės, neregimos paprasta akimi mums įprastame pasaulyje, todėl negalimos ir suvokti. Tai nulemia ir nenusakomą laiko kategoriją. Jautiesi lyg būtum kažkur ir kažkada. Keista savivoka: nėra istorijos, faktiškumo… Vaizdiniai rutuliojasi patys savaime… Tuo tarpu itin ryškiai kūriniuose (ypač A. Ostašenkovo) dominuojanti pauzė atsiveria kaip absoliuti erdvė minčiai, mąstymui, interpretacijai. Erdvė funkcionuoja ne tik kaip tam tikras intelektualinės išraiškos fenomenas, bet ir kaip formalusis fotografijos pradas. Žvelgi tarsi į realiai egzistuojančius objektus, reiškinius, tačiau kartu suvoki, jog visa tai iš tiesų neegzistuoja, jog gali būti regima tik fotografo.
Fiksuoja anapusybės nuojautą
A. Ostašenkovas jau ankstesniajame savo cikle „Kitas krants“ ekvilibristiškai laviravo tarp žmogaus subjektyviosios patirties – atminties, pagarbos, nostalgijos – ir objektyvios jį supančios kasdienybės, tikrovės laikinumo, nujaučiamos mirties, aplinkos irimo ir erozijos. Serijoje „Mirties sodas“ fotografas ir vėl kvestionuoja žmogiškosios būties trumpalaikiškumą, nemedžiaginės išnykties dimensiją. Tačiau šįkart tai – bandymas užčiuopti ir įamžinti ne regimo žmogaus išraišką, bet įamžinti nebematerialią anapusybės nuojautą. Tuo būdu, fiksuodamas netrukus iš šio pasaulio išeisiančių žmonių portretus ir paskutiniąsias artimųjų gyvenimo akimirkas, jų mirtį ir kūną, A. Ostašenkovas sugeba užčiuopti realų artėjančios mirties suvokimo ir šio suvokimo išgyvenimo momentą, kuomet netgi žvilgsnyje atsispindi anapusybės šviesa.
Tam tikra prasme, anot menotyrininkės S. Jastrumskytės, šie kadrai yra fotomenininko pasąmonės iškrova ir aiškiai suvokta priežastis – meninėmis priemonėmis atskleisti dvasinį žmogaus būvį. A. Ostašenkovo kūriniuose visi įmanomi materialumai tarsi transformuojasi, nurodydami į medžiagiškai negalimą asmens susigėrimą į anapusybės smėlį.
Nekasdienis kasdienybės blyksnis
Laiko temą plėtoja ir R. Šulskytė. Jos darbuose laikas tąsus: praradęs atskaitos tašką, neturintis konkrečios pradžios ir pabaigos. Šį jausmą sustiprina ir monochrominės fotografijos pasirinkimas bei dviejų kadrų (skirtingų tiek laikmečiu, tiek forma) sujungimas į vieną bendrą kūrinį. Gretinimui pasitelkiami keli aspektai: konkretaus objekto refleksijos, tam tikrų detalių ir/ar elementų pasikartojimas bei turinio analogijos.
Dviejuose R. Šulskytės parodoje pristatomuose cikluose „Miegamajame“ ir „Mano drabužiai“ fotografė, žvelgdama į kasdienybės objektus iš vidaus, nuosekliai plėtoja nekasdieninį kasdienybės pažinimo fenomeną. Cikle “Miegamajame” autorė atveria duris į kambarį, kuriame turėtų vykti šiai erdvei būdingas gyvenimas. Bet čia viskas yra kitaip. Kur mes buvojame betarpiškiausiai, kur miegame, ten, anot S. Jastrumskytės, dingsta pasaulis ir atsiveria laikino išnykimo buduarai. Ir nors visuose darbuose interpretuojama kasdienybės objektu, jos darbuose įžvelgti neįmanoma; daiktai ir/ar drabužiai čia pasirodo visiškai nauju pavidalu: suknelės, marškiniai, palaidinės atrodo gyvos ir alsuojančios būtybės arba apsireiškia kaip kokie vaiduokliai, turintys savo keistų egzistencinių savybių, pasakojantys reminiscencines praeities istorijas bei atgaivinantys jau išnykusios būties prisiminimus. Taip objektai įgyja antropomorfinių savybių, yra tarytum pakylėjami. Fotografijose juntamas šventumo, sakralumo, apsivalymo, netgi šiokios tokios mistikos alsavimas. Tuo būdu R. Šulskytė intensyviai transformuoja ją supančią aplinką, romią kasdienybės situaciją, sukurdama tikrovės būties – nebūties veidą.
Kviečia praskleisti uždangą
Apibendrinant reikia pabrėžti, jog, nors pati fotografija formos atžvilgiu minimali, varijuojama vos keliais principais – faktūrų supriešinimu, prieblandos, pilkos šviesos sklaida, A. Ostašenkovo ir R. Šulskytės kūriniai – itin giluminiai, įtraukiantys. Gal tam turi įtakos fotografijas gaubiantis neįprastas šydas, kuris tuo pat metu ir kviečia praskleisti uždangą, kad galėtum pažvelgti, kas gi po ja slepiasi, ir saugo fotografijos gelmes nuo pašaliečio žvilgsnio? O gal tai, jog tiek A. Ostašenkovo, tiek ir R. Šulskytės fotografijos skleidžiasi į jas bežiūrint? Transformuojasi, atsiveria, kviečia… Junti klykiančią būtį ir spengiančią tylą. Gyvenimo ir mirties istorijos: pokalbis su laiku niekuomet nesibaigia…
