Postmoderni klasika, arba Chirurginis žvilgsnis į žmogaus gelmes

Postmoderni klasika, arba Chirurginis žvilgsnis į žmogaus gelmes

Goda Giedraitytė

Klaipėdos Baroti galerijoje iki kovo 29-osios veikia Marijos Teresės Rožanskaitės tapybos paroda iš ciklo „XX a. Lietuvos dailės klasikai“.

Marijos Teresės Rožanskaitės „IX korpusas”. „Gimimas“. „Rentgenas”. „Geltonose draperijose”. „Vienišos”.

Atrandame iš naujo

Padėjau tašką, tačiau daugtaškis šioje vietoje būtų daug iškalbingesnis. Visų pirma todėl, kad ciklas – tęstinis, pristatantis „klasikais“ jau įvardijamus autorius, nors jų tokiais anaiptol negalėtume pavadinti tiesiogine šio žodžio prasme.

Socializmo epochoje savo tikrąją kūrybą dažniau demonstravę slapčiomis, vadinti rezistentais, o ne oficialiaisiais menininkais, šiandien jie atrandami iš naujo. Įdomiausia tai, kad šiuolaikinio pasaulio aplinkoje jų kūryba neretai suskamba dar aštriau, šiuolaikiškiau nei dabartinių kūrėjų. Turint omeny postmodernios kultūros konceptualistinį pamatą, ji įgyja net dar svaresnį savo egzistencijos šiandien pagrindą.

Dar įdomiau, kad galerija šio ciklo ketvirtuosius metus pradėjo vilnietės dailininkės M.T.Rožanskaitės kūryba – pristatydama brandaus amžiaus, tačiau dvasiškai ir mentališkai itin šiuolaikišką kūrėją. Nors per visus savo kūrybos metus autorė surengė vos keletą personalinių parodų, šiandien M.T.Rožanskaitė reiškiasi kaip itin aktyvi kultūrinio ir apskritai socialinio šalies gyvenimo dalyvė.

Beviltė tuštuma

Pirmas įspūdis užėjus į galeriją – slogus, turinio aspektu šiek tiek ataidintis Arūno Matelio filmo „Prieš parskrendant į Žemę“ kadruotėmis. Tik M.T.Rožanskaitės „filme” pagrindinis vaidmuo atitenka senoliams. Ir senoliai šiuo atveju – anaiptol ne nostalgiškų Lietuvos kaimų personažai, o nebendraujantys – tuščiais ir bevilčiais žvilgsniais veriantys prieš juos stūksančią žiūrovo fizionomiją. Tuštumą dar labiau pabrėžia dideli darbų formatai, glotniai užpildyti vienos ar kelių spalvų plotais.

Jokios ornamentikos, atsitiktinio motyvo, nereikalingos detalės, už kurios galėtų užkliūti akis. Viskas pernelyg sterilu. Tiksliau, sustyguota taip, kad suprastum esmę, pamatytum pagrindinius dalykus. Šį autorės sąlytį su kinematografų ieškojimais pabrėžia ne vienas jos kūrybos tyrinėtojų.

Spengia tyloje

Darbai sukurti nuo 1977 iki 1996 metų, tačiau stilistiškai veik nepakitę. Kompozicija dažniausiai įcentruota, „klasikinė“, tik tematika – konceptuali, gelminė. Pagrindinis siužeto dėmuo – anatomiškai tiksliai suręstas portretas, dažniausiai skendintis metalinių ligoninės lovų ar bent jau suglamžytos patalynės, tvarsčių grafikoje. Medicininė tematika (jau vadinama chrestomatine M.T.Rožanskaitės kūryboje) – tik pretekstas gilesnei žmogaus vidujybės analizei – susidūrimas su liga, mirties nuojauta, vienatvės tuštuma – egzistenciniai klausimai kirbina sąmonę.

Tai dar labiau pabrėžia vyraujančios pilkšvos dulksnos koloristika, kurios „amžinąjį“ charakterį akcentuoja atskiros spalvinės dėmės – žalias stalelis, raudonas lovos rėmas, juodas langelis. Šis kontrasto elementas sukuria dar didesnę įtampą – tik pastaroji ne išrėkiama, o spengia tyloje.

Visuomenės diagnozė

Savotiškais parodos „akibrokštais“ tampa – drobės „Armatūra“ ir „Gimimas“, kiek iškrentančios iš bendros „medicininės praktikos“. Kita vertus, tvarsčiais sunarstyti armatūros lankai apeliuoja į fizinio kūno suvaržymą (o gal gydymą?) ir taip tampa simboliniais žmogaus kūno (ir sielos) randais.

Tuo tarpu ant išlankstomos lovelės gulintis kūdikis išrikiuotų sovietinių lėlių fone sugestijuoja jau minėtą autorės kontrasto pomėgį – gyvenimo aušra priešpastatoma senolių saulėlydžiui bei nurodo į nenumaldomą gyvenimo ratą.

Telieka apgailestauti, kad šios unikalios autorės kūryba taip ilgai nebuvo žinoma plačiajai visuomenei, ir pasidžiaugti, kad šiandien ji pasiekė ir Klaipėdą.

„Medicininė“ atskiro žmogaus būties analizė neretai kvestionuoja visos šiuolaikinės visuomenės būseną. Ligoninės bei ligonių siužetinės linijos ataidi viduramžiškomis juokdarių bei pamišėlių metamorfozėmis, – kurie iš mūsų yra tikresni ligoniai: žvelgiantys iš paveikslo ar į jį?..

by admin