Prakeiktas įkvėpimas

Prakeiktas įkvėpimas

Iš apsakymų ciklo „Lietuvos psichopatas“

Mindaugas Valiukas

Lyg jų būtų maža, prisidėjo dar viena pirmaaukštė problema. Vieną rytą išgirdau bumbsėjimą į savo sieną. Nieko neveikiau, bet tas garsas labai trukdė susikaupti. Susikoncentravau, bandydamas įspėti šio garso šaltinį, bet kuo labiau smelkiausi į reiškinio esmę, tuo sunkiau sekėsi jį pakęsti. Rodos, bilsnoja ne į sieną, o kumščiu man į kepenis, į kepenis. Garsas keliantis fizinį skausmą. Ir intervalai nenuspėjami. Jokio ritmo, kuris užtikrintų šiokį tokį saugumą savo nuspėjamumu. Smūgis ištikdavo visada, kai mažiausiai tikiesi, kai pamanei, kad jau liovėsi visam. Kas ten, bl, už tos sienos vyksta?! Kankinausi valandą ir penkiolika minučių, kol nežinia ėmė varyti iš proto likučių. Ir staiga tais proto likučiais lyg elegantiška ežero bangelė į krantą atsirito geniali idėja. Reikia nueiti ir pažiūrėti. Labai apsidžiaugiau, kad išeitis tokia paprasta.

Tai, ką pamačiau, neslėpsiu – mane nuvylė. Tą bilsnojimą kėlė nei išprotėjęs genys, nei narkomanas, daužantis purpuru apsipylusią galvą į sovietinę silikatinės architektūros parodiją, anei statybininkas šaunus, netgi ne reklamos agentūra, montuojanti didžiulius stendus su šūkiu „Neemigruok! Visada galima čiulpti“. O ne! Du paprasti vaikėzai spardė futbolo kamuolį į sieną. Vienas ilgas kaip Kraučas, o kitas mažas kaip Mesis. Tik tiek. Nusispjoviau ir grįžau į savo butą pirmame aukšte, iš kurio visos problemos atrodo didelės, nes žiūri į jas iš apačios, žemiausio taško. Žemas lygis. Į daugelį mano bėdų mano kaimynai žiūri iš aukšto. Tik ne mano kaimynas iš dešinės. Jis į viską žiūri panašiai kaip ir aš, tik daug labiau hiperbolizuoja padėtį. Ir nieko čia keisto, nes jis senas. Jis toks senas, kad net pats yra senatvės hiperbolė. Bet apie kaimyną iš dešinės vėliau.

O kamuolys į sieną lyg kumštis į kepenis vis pyst, pyst. Ir dar: pyst, pyst, pyst… Ką daryt su tais gyslotais pedofilų taikinukais? Žinojau tiksliai, kaip negalima: čia tas pats, kas su myžniais po langu, jei kažkas jiems nepatiks – duš neplastikiniai, o ir paties pusėtinai sveikatai ar net gyvybei gali kilti grėsmė. Be to, atrodysi kaip bobutė, prasibrovusi pro alijošių džiungles ant palangės ir šaukianti ant mūsų šviesios ateities – vaikų – neaišku dėl ko. O mūsų šviesi ateitis – vaikai – neleis suabejoti savo perspektyvumu ir modernumu – atsakys maždaug taip: fakjūsakmaidikmazafaka. Bobutė kažką suburbuliuos, nieko nesupratus ir ištirps savo prakeikto, bet taip mielo vieno kambario buto tamsos rūgštyje, palikusi plėšriojo hilerio alijošiaus naguose keletą žilų plaukų. Aš tikrai taip nedarysiu. Su vaikais reikia kitaip. Reikia juos nustebinti, suskelt kokį bajerį. Kokį bajerį! Jei „Bajern“ pati nemėgstamiausia mano komanda, o ir šiaip, nelabai aš temėgstu tą humorą. Gal neit ant pajuokos, galvoju, gal kaip nors pakentėt iki vakaro? Tėvai juos pasišauks vakarienės, o paskui lopšinė, o paskui čiūčia liūlia bai bai. Bet jei tėvai normalūs, lietuviai, tai pofig jiems tie vaikai. Ir mano siena, taranuojama visą naktį, gali neatlaikyti. Arba neatlaikyti galiu aš, o tada…

O tada jie liovėsi. Matyt, tėvai – nenormalūs lietuviai, arba vaikai užsi…spardė, o gal juos nusiviliojo pedofilai. Šansai maždaug lygūs.

Tokios tylos aš dar niekad negirdėjau. Na, tylos negalima girdėti, tai juk tyla, ar ne? Tokios tylos aš dar… nevalgiau. Būtent. Ta tyla buvo tokia tiršta, kad galėjai kabinti lyg medų. Ta tyla aš tepiau savo atidaužytas kepenis. Tepiau savo atidaužytas kepenis ir su siaubu galvojau apie rytojų. Man buvo labai aišku, kad jie grįš. Futbolo čempionatas tik prasidėjo, tęsis beveik mėnesį… Mano kepenys tiek neatlaikys.

Sulaukęs geriausios banditų draugės – tamsos – išsmukau lauk, apžiūrėt sienos. Siena buvo balta, šilta ir silikatinė. Geriausios banditų draugės glėby ji atrodė geriau nei dieną – nebuvo matyti mūrininkų nuotaikos, blaivumo svyravimų. O dešinėje pastato galinės sienos pusėje (už jos gyvenu aš, nors argi tai gyvenimas…) raudonais dažais buvo nutapyti vartai. Skersinį, aišku, tapė ilgšis Kraučas, nes neūžauga Mesis nepasiektų. Raudoni dažai varvėjo nuo skersinio, lyg jis būtų daužytas iki kraujų. Na ką gi. Jeigu ką, tai teisme pasakysiu, kad tik gyniau savo gyvybę.

Grįžau namo, susirinkau visus amžino remonto likučius (dažai, teptukai, glaistas, vaitspiritas, pusbutelis degtinės etc.) ir grįžau į būsimo nusikaltimo vietą. Pirmas darbas – uždažyti vartus baltai. Antras – nutapyti antrus. Bet tik ne dešinėje, o kairėje, kaimyno pusėje. Dabar sumojau, kodėl futbolo chuliganai pasirinko sienos dešinę. Kaimyno pusėje buvo kažkoks skydas su žaibu. Transformatorinė, ne transformatorinė… Ar tai jie pabūgo, kad nutrenks, ar šiaip jiems tas skydas buvo ne fengšui, nesvarbu. Man svarbiausia, kad jie nepersigalvotų ir vėl neperkeltų vartų į dešinę. Todėl reikėjo pasistengti. Vartus tapiau su šešėliais, stengdamasis išgauti išgaubtumo iliuziją. Dar sugalvojau nutapyti vartininką. Jį pastačiau vartų dešinėje. Žinojau, kad, mušant 11 metrų baudinį, vartininkas kartais truputį pasislenka į kažkurią pusę, visai nežymiai, tuomet baudinio atlikėjas pasąmoningai pajunta didesnę erdvę kažkurioje vartų pusėje ir ten spiria. O vartininkui to ir tereikia. Jam nereikia spėlioti pusės, jam tereikia kristi. Todėl, pagalvojau, spardoma bus kairėn, nes koks gi durnius smūgiuoja į vartų sargą? Dar, trokšdamas padidinti kairės vartų pusės trauką, viršutiniame kamputyje (devyniukė, kalbant futbolininkų slengu) nutapiau voratinklį, o jame didelį arogantišką vorą. Vaikėzai tikrai neatsilaikys pagundai pakankinti gyvūnus, būtinai panūs atspardyti jam šikną. Arogantikų juk niekas nemėgsta. Taigi vaikai vietoj apgailėtinų savadarbių kraujosruvų ant sienos gauna meistriškai nutapytus vartus, vartininką, sustingusį prieš žūtbūtinį šuolį, ir gardų kąsnelį snaiperiui – panieka futbolui spinduliuojantį vorą. Ir reikia pridurti, kad vartininkas gavosi panašus į žmogų, voras į vorą, o panieka į panieką. Tapiau pirmą kartą, bet pavyko išties puikiai. Matyt, debiutanto sėkmė. Netolimoje ateityje vėl pabandysiu, tik nė velnio neišeis. O tąkart sėkmė mane pakylėjo virš žemės, nes be taburetės skersinio niekaip nebūčiau pasiekęs. Tačiau nepraradau ir savikritiškumo: vis dėlto kažko trūko. Kažko, kas siurbte siurbtų kamuolį vartuosna. Nutapiau tinklą. Tai buvo puiki mintis. Tas saldus ir sunkiai nusakomas garsas, kai kamuolys atsiduria tinkle. Ir dar, tai buvo išvis geniali mintis, už tinklo nutapiau žiūrovų tribūnas. Besiplaikstančius dūmus ir vėliavas, ir žiūrovų bangos keterą. Prieš pat tribūnas nutapiau nugaras į aikštę atsukusius juodus kareivius (jie taip ir nepamato fulės), stebinčius pasimušti ir pamėtyti bombikių susirinkusius chuliganus. Dar už vartų nutapiau nuogą merginą, bandančią perbėgti aikštę ir ją besivejančius du apsaugos darbuotojus. Vienas jų juodaodis, kitas lenkas.

Pabudau maloniai nuteiktas sapno. Kad tai sapnas, net neabejojau, nes aš nemoku paišyti, o ir paišant mane būtų kas nors užkalbinęs, paprašęs cigarečių, rakto nuo buto, kuriame pinigai guli, išjungęs, papjovęs, gal net pabaręs etc. Bet pasitrynęs traiškanotas akis pamačiau, kad mano rankos lyg apmautos pirštinėm – jas dengė įvairiaspalvis dažų sluoksnis, o gal net ir du. Staiga susuko vidurius. Pradėjo pykinti – tai aišku, visą naktį kvėpavau tais chemikalais. Ir sakykit po to, kad dailininkai ne narkomanai. Bet bumbsėjimo nesigirdėjo. Ir tai svarbiausia! Greitai nusiprausiau acetonu, prasiskalavau dažų pilną burną vaitspiritu ir kažką apsirengęs išbėgau a la rytinio krosiuko.

Tai, ką išvydau prie sienos, buvo panašu… Tai nebuvo panašu į nieką. Veidu į sieną stovėjo gal 200 žmonių, dauguma su fotoaparatais, kamerom ir mikrofonais. Ir buvo tylu tylu, lyg per laidotuves. Tik veidai nebuvo liūdni. Vieni susikaupę, kiti nustebę, treti susižavėję, ketvirti pasipiktinę, ypač barzdotas menotyrininkas, dudenantis kažką apie šiuolaikinio meno menkumą. Bet net jis pripažino potėpio, kompozicijos ir fantazijos jėgą. Kilo šnabždesys. Mano ausys iš atskirų raidžių sudėliojo žodį ksyban. Visi tik ir temurmėjo: ksyban, ksyban, ksyban. Aš įsidrąsinau ir vienos reporterės, ką tik baigusios reportažą, paklausiau, ką reiškia tas ksyban. Ji nusišluostė ašaras, pasižiūrėjo į mane stambiu planu, uždėjo savo drėgną, bet švelnų delną man ant skruosto ir tarė: ne Ksyban, o Banksy – lyg mama mažam vaikui sakytų – kvailiuk, tai ne krematoriumo dūmai, tai šiaurės pašvaistė. Aaaaaaa, – atsakiau aš. Nieko nesupratau, bet to neparodžiau. O jei ir būčiau parodęs… niekas į mane nekreipė jokio dėmesio, visiems terūpėjo banksy. Kas dar per banksy šmanksy? Nuošaliau pamačiau Kraučą su Mesiu. Jie stovėjo bejėgiai ir nusiminę. Jaučiau, kad net tirta, kaip geidžia iškalt tą vorą iš deviatkės, o žurnaliūgos su kamerom, fotikais etc nė nemano trauktis.

Staiga minia išvysta galingų transporto priemonių koloną, kurių avangarde – juodas Aston Martinas, o ariergarde – didžiulis sunkvežimis, vartantis liepas, žibintus. Ir visa tai juda mano namo link pėsčiųjų alėja. Kas čia, blyn, dedasi? Astonas sustoja, durys atsidaro, išlipa plikas odinis šios taurios transporto priemonės vairuotojas. Jis klausia žurnalistų: čia Bansky? Jam atsako, kad Banksy, be jokios abejonės. Tada Aston Martino vairuotojas, sako: skirstomės, skirstomės, netrukdom. Pasieniečiai man pranešė, kad jūra į krantą išmetė fortepijoną su fortepijonininku. Įtariama, kad vienas jų gali būti…e…Novečentas. Na, štiš, maitvanagiai! Ir, atrodo, tereikėjo vieno mostelėjimo ranka – visi pasileido pajūrin. Tada tas odinis plikis iš Astono įniko komanduoti darbų vykdytojui: išpjaunat sieną, ane? Gražiai išimat, ane? Ir vežat pas mane. Ane? Jei siena nors vienoj vietoj įtrūks, ane, įtrūks tavo galva. Ane? Įtrūks tavo žmonos galva. A? Įtrūks tavo vaikų galva. Šunį turi? Katę, ane? Ir katės. Įtrūks. Čia Bansky! Didžiausias visų laikų menininkas!

Stebėjau, kaip meistriškai pjaunama siena, kaip ištobulėjo technologijos, galvojau, kad mano kaimynui senatvės hiperbolei bus nekas, nes jam ir taip nuolat šalta, o dabar, visai be sienos… Ir kaip tyčia pranešė šalnas.

by admin