Pramano galios (ir negalės)
Sigita Kondratienė
Kaip lengva kūrinyje atpažinti Gustą, kai ir pats esi Gustas – kai tau specialiai sukurta pašaipiai intymi pašnekesio, pa(si)pasakojimo situacija. Kaip kad vaikui neatsiranda jokių problemų naujausioje Rimanto Černiausko knygoje „Slieko pasaka“ („Versus aureus“ – Vilnius, 2007) suvokti save tik kaip slieką Zigmutį. Juk tik per jį atsiskleidžia akivaizdi mažojo kasdienybė, nors sliekas čia ir lieka slieku… O pramanas, kad kitą kartą vaikai mokėsi su sliekais, yra tik smagiai gyvenimą paįvairinanti išdaiga.
Mažieji pakankamai anksti pradeda skirti tikrovę ir išmonę. Ir iš to prasimano konkrečią gyvenimišką situaciją pagyvinančių žaidimų. R.Černiauskas tuo kaip tik linksmai ir manipuliuoja. Pasinaudodamas netgi ir vaikiškų pa(si)pasakojimų fragmentiškumu – staigiu peršokimu nuo vienos temos prie kitos: Kitą kartą vaikai gyveno su sliekais. (…) O vienas berniukas buvo labai nemandagus („Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams“ – 2003, p.9).Tema akivaizdžiai pakeista pasakotojui naudinga linkme – pasišlykštėję berniuku sliekai sulindo į žemę, nes istorijos pramanytojas, matyt, pritrūko vaizduotės arba paprasčiausiai tingėjo fantazuoti. Ar ne lygiai taip sugudrauja ir mažieji? Užtat linksmai siūlau atkreipti dėmesį ir į šios R.Černiausko knygos pastabą apie tai, kad čia grynų gryniausia teisybė (p.52), nes:
(…)Kai ateidavo mokytoja ir paskelbdavo, kad reikės rašyti diktantą, vaikai sėdėdavo kaip liežuvį prariję, o sliekai iš tos baimės sulįsdavo į giliausius plyšius sienose ir grindyse.
– Na, palaukit, – sakydavo mokytoja, – pakviesiu į klasę genį, visus išpešios savo ilgu, aštriu snapu.
Po tokių baisių žodžių sliekai vienas per kitą išsirangydavo iš savo slėptuvių.
Genio jie bijojo labiau nei diktanto. – P.51.
Kuris sliekas paneigs šią tiesą? Todėl bent aš R.Černiausko pasakėlėms labai norėčiau taikyti ne pasakos, o pramano (rusiškai baika) terminą, kuris yra tarsi tarpinė sąvoka tarp atsitikimo ir anekdoto. Pramano, kaip ir atsitikimo, privaloma komunikacinė sąlyga yra momentinis reikšmingumas – viskas turi „išeiti iš šnekos“. Tačiau jam būtinas ir bet kurį vaizduojamą įvykį persmelkiantis paradoksalus komizmas, akivaizdžiai įrodantis itin lengvą tikrovės ir vaizduotės junglumą („o jeigu?“ ir „o kodėl gi ne?“). Beje, pramanas lietuviškai suvokiamas ir kaip „pasaka“, nesąmonė, apgaulė (literatūrologiškai – nonsensas). R.Černiauskas tą puikiai jaučia. Meski ir tu šią knygą, pažiūrėk pro langą, kaip gražiai šviečia saulė! – ar ne apie ką tik apgautą skaitytoją šelmiškai kalba „Slieko pasakos“ paskutinis sakinys? Bet intymi intonacija – meski ir tu – liudija adresantą ir adresatą jau esant ir išradingos pramogos bendrininkus. Ar gali tad linksmi suokalbininkai pyktis?
Pramanas bet kurį komunikacijos akto dalyvį pakeri savo išradingumu. Dažniausiai tikrovę tiesiog „išversdamas“. Pasirinkus mokinių ir mokytojų santykių temą tas R.Černiausko „Slieko pasakoje“ daroma jau pačiu pirmuoju sakiniu: Kitą kartą vaikai buvo geri ir paklusnūs, o mokytojai neklaužados ir tinginiai (p.14). Vaiko akimis tai yra akivaizdi netiesa. Užtat iš karto užsimezga komiškai trikdanti ir provokuojanti intriga. Mažasis juk puikiai suvokia, kad jį pradėjo atvirai mulkinti. Tačiau vaikas pajunta ir žaismingo maginio vyksmo, kurio dalyviu jam ką tik pasiūlė tapti, trauką, o kitų manipuliacijų savimi jis dar nėra pajėgus perprasti. Todėl labiausiai jis paperkamas tuo, kad tampa kovotoju už gėrį. Ir tik už gėrį. Šioje knygoje blogio juk nėra. Yra tik jo pramanas – neklaužados ir tinginiai mokytojai. O tai mažajam yra ypatingai smagus gyvenimo pa(si)gražinimas ir negalinčio nutrūkti per anksti „detektyvo“ garantija.
R.Černiausko kūryba, jungdama tikra su išgalvota, iš kitų lietuvių autorių tekstų išsiskiria ne tik paradoksaliai racionaliu stabilumu (šiuo aspektu būtina atkreipti dėmesį į „Slieko pasakos“ noveliukės „Kažkas atsitiko“ pirmąją pastraipą, kupiną dargi ir itin lyriškai skaidraus filosofiškumo), bet ir savitai vyriška pasaulėjauta. Tegu ji būna linksmai pašaipi (kaip kad piešiant slieką Zigmutį), tegu ji būna groteskiškai ironiška (novelių ciklai apie Gustą) ar melodingai minoriška (tai ypatinga visos Černiausko kūrybos skambesio savybė), bet ji visada yra ir šelmiškai erotiška: Sliekas Zigmutis (…) mokėjo daugybę dainų ir visas apie meilę (p.84). Nors šiandien jau netgi griežtai reikėtų uždraust žodį meilė (neminėk Dievo vardo be reikalo), Černiauską reikia tik pagirti. Estetinė nuovoka kol kas labai tiksliai jam pakužda, kaip nesubanalinti nei žodžio, nei jausmo, kadangi jo pramanai – tai ir minklės. O šis žanras, kaip žinome, panardina žmogų tik į komiško šoko būseną. Apie kokias banalybes tada gali eit kalba? Tad černiauskiškų pramanų galia sukelia vaikui ne tik dar nepatirtą nuostabą ar komišką sutrikimą, bet panardina ir į mįslingiausias paslaptis, kol sutrikdo visiškai. Pasirodo, kad pats tikriausias sliekas pasaulyje (…) ir yra didžioji paslaptis (p.68). Iki tokios būtiškai esmingos išvados „Slieko pasakoje“ ateinama tik per suabsoliutintą vaiko „aš“ ir naudojantis gana plačia pramano galių amplitude. Nuo elementariausių pokštų – kaip dukart du septyni (p.18), duobės (p.20) ir kilpos (p.22). Iki valiūkiškiausio absurdo – Mono iš Pašilės paklaidintiems vaikams mokytas Poška paaiškina (p.19):
– Viskas paprasta, (…) kaip atėjot į mišką, taip ir išeikite, tiktai atbulai: nuo kelmo su gyvate prie skruzdėlyno, laumės trobelės, mano ąžuolo, mėlynosios eglės, vėl kelmo su gyvate, skruzdėlyno, laumės trobelės (…) – taigi pastebime, kad R.Černiausko pramanas labai lengvai absorbuoja ir pasaką be galo. Bet jau ir ne ją, o tik linksmą loginį žaidimą – juk vaikams čia tenka įsiminti ne tik daiktų tvarką, bet viską neklystant „atsukti“ ir atgal. Nebūtų, mat, Černiauskas matematikas, puikiai perpratęs elementarią tiesą, jog tas, kas eina, tas ir paklysta (p.28). Tik ši tiesa knygoje pateikiama kaip didžiausios nuostabos kupinas klausimas. Taip paskatinamos bet kurio einančiojo ambicijos – „jis paklysti juk negali jokiu būdu“ – ir ugdomas visapusis mažojo pasitikėjimas savimi. Tad „Slieko pasaka“ yra ir labai pedagogiška.)
(Vis dėlto čia privalau įsprausti subjektyvias pastabas ir apie kai kurias pastarojo R.Černiausko pramano negales.
Pirmiausia, ką autorius laiko šios knygos suvokėju? Knygos personažai moka tik daugybos lentelę iš vieneto (p.16), skaičiuoti mediniais pagaliukais (p.14) ir besąlygiškai tiki stebuklais. Ir dailininkė Goda Jackutė savo piešinius, mano nuomone, skiria labiau pradinukams ar net ikimokyklinukams. Bet vaikus, vanagus ir sliekus aptariamoje knygoje moko jau net keli pedagogai – Kobra, Priesagėlė, Boružėlė, Profesorius. O Boružėlė, pagalvojusi apie savo meilę direktoriui, ir nurausta kaip braškė vasarą (p.70). Tad knyga orientuota jau kaip ir į paauglius, nes pravardėmis mokytojų „nukrypimus nuo normos“ įvardinti labiau linkę irgi vyresni vaikai (pradinukui mokytojas dar yra neginčijamas autoritetas). Vadinasi, akivaizdus knygos „vaikiškumas“ jau gali atstumti net ir šiuolaikinį ketvirtoką. Kita vertus, kai kurios šio pramano problemos net ir jam dar bus per sudėtingos ir jį negatyviai trikdys. Tad ar nepraras knyga skaitytojo apskritai?
Kai kur „Slieko pasakoje“ vaikai juokinami gana lėkštai: direktorius taip galingai šoko per ožį, kad net kelnės plyšo per siūlę (p.81). Beje, autorius ir psichologiškai kiek neatsargus. Ypatingai sureikšmindamas mergaitę Veroniką, jis pamiršta, kad yra ir kitos mergaitės, kurios irgi nori būti laimingos. Gerai, kad bent slieko Zigmučio pasakoje šis gyvybiškai svarbus jų troškimas pastebimas: Kaip smagu,(…) mes atrodom kaip tikros sesės (…) – vienodai gražios (p.75, 76). Tačiau ši mergaičių svajonė lyg ir suniekinama, nors puiku, kad Barbėmis joms tapti irgi neleidžiama (skaitykit kūrinį!). „Žaidimas“ Pašiotu/Mašiotu, mano nuomone, irgi nemotyvuotas, o „noveliukė“ „Dievulis myli visus“ (p.71) yra gan iliustratyviai deklaratyvi.
Bjauriausia, kad „Slieko pasakoje“ palikta begalė kalbos klaidų (cituodama jas taisiau), nes knygą redagavo studentai. Bet ką tada veikė jų mokytojai?..)
Negatyvųjį įspraudą kuo skubiau užskliaudžiau, nes paskutinis jo sakinys akivaizdžiai įrodo gyvenimišką R.Černiausko „Slieko pasakos“ aktualumą. Savikritiškiems mokytojams ir tokiems pat vaikų knygų leidėjams. O mažiesiems su jų tėveliais tai tebūnie tik smagiai avantiūriškas pramanas – „Pasakėlių vaikams, vanagams ir sliekams“ išmoninga tąsa. Beje, abi knygeles ir reikėtų skaityti vieną po kitos, nes kitaip galima daug ko nesuprasti – pvz., kad ir palyginimo esu šlubas kaip gaidelis Petronijus (p.25) ar ir pačių detektyviškai sukomponuotų istorijų, kurios, pasirodo, su šia knyga dar nesibaigia. Kai kurie monai, ypač prasidėję su Profesoriumi ar seneliu iš Pašilės, žada išryškėti jau tik trečioje „pasaulio per sliekus“ „serijoje“ (tą netyčia man išdavė autorius). Nagi nagi?..
