Pranešti. Bet kokiais ženklais. Kokiais?

Pranešti. Bet kokiais ženklais. Kokiais?

Ritos Latvėnaitės-Kairienės romanas „Šauksmas“ (UAB EGLĖS LEIDYKLA – Klaipėda, 2007) mano buvo pažintas daugiau nei prieš metus (jeigu ne dar seniau), nes paprašyta autorės drįsau įkišti ir savo nosį į spaudai jau beveik paruoštą jo rankraštį (tiesa, visai kitaip pavadintą). Matyt, drįsau duoti rašytojai ir kai kuriuos „patarimus“… Prisimenu tik, kad tikrai buvau suabejojusi tuometinės romano pabaigos tikslingumu ir kad labai džiaugiausi beveik neradusi klaidų, kad su palankia šypsena vertinau rankraštį kaip labai „mokytojišką“ ir kad itin primygtinai raginau autorę šią knygą iš(si)leisti kuo skubiau – kol jai Lietuvoje su panašia tema dar „neužbėgo už akių“ kas nors kitas.

R.Latvėnaitės-Kairienės romanas pirmiausia kerėjo problematikos aktualumu. Tuomet tik jaučiausi daug ko jame nesupratusi ir labai dirgino be galo smulkus ir be galo įvairuojantis teksto šriftas, net skaitmenimis užrašyti skyrelių pavadinimai bei vaikiškai įmantrios skyrybos ženklų sangrūdos. (Girdėjusieji D.Mitaitės pasisakymą per „Šauksmo“ pristatymą, aišku, pasakys, kad plagijuoju literatūrologę – tezės autorystė priklauso tam, kas pirmasis ją paskelbia viešai. Bet man džiugu, kad net autoritetas pasakė tą patį, ką pamanė tik laikraštinio lygmens „vargo kritikė“, – neseniai šią frazę užtikau periodikoje, todėl ja vis dar neatsidžiaugiu… Beje, ir R.Kairienė galėtų paliudyti, kad dėl jos „teksto efektų“ grąžindama romano rankraštį buvau gana skeptiška). Gal suabejojau ir tuometiniu jo pavadinimu (dėl ilgumo)?.. Jei taip, tai tada patikliai autorei tikrai pakišau koją… Mea maxima culpa, nes per knygos pristatymą (2007-10-04) dabartinis „Šauksmas” mane net nupurtė. Tiesiog neatpažinau iš pavadinimo to teksto, kurį buvau lyg ir pakankamai atidžiai paskaitinėjusi – tegu ir labai seniai. Net pamaniau, kad autorė pristato visai kitą romaną – ne tą, kurio tikėjausi… Ir jeigu ne Balthus‘o paveikslo „Mergaitė su katinu“ reprodukcija knygos viršelyje, tai buvusio rankraščio taip būčiau ir neatpažinusi. Tad šįkart ir „bandau skaityti“ tik viršelį… Pabūsiu „dailėtyrininkė“…

Kai per knygos pristatymą paėmiau į rankas pagaliau jau įrištą R.Latvėnaitės-Kairienės romaną, tai su linksma nuostaba dar kartą sau konstatavau faktą, jog iš tikrųjų nėra jokios skiriamosios ribos tarp meno ir pornografijos. Kas dailininko Balthus‘o paveiksle kuria stiprų apmąstymų kontekstą, tas pats knygos viršelyje jau yra tik tiesmuka užuomina į „pornuchą“, „bulvarščiną“, vienu žodžiu, tarsi turi tik komercinę paskirtį – privilioti lytiniams instinktams nepajėgius atsispirti skaitytojus. Tačiau toks viršelis mano atmintyje kaip tik „atgamino“ visai priešingą jau skaityto kūrinio turinį. Iš karto dėl to pajutau didžiulį palankumą ne tik knygai, bet ir leidyklai – tokios postmoderniai drąsios provokacijos mūsuose dar nėra buvę: „Gerbiamieji, Jūs trokštate neįprastų pojūčių?! Vadinasi, Jums kaip tik šito „produkto“ ir reikia! Tad: Imkiet mani ir skaitykiet!..“ Tačiau po viršeliu juk yra turinys – „tatai skaitydami permanykiet“ (išryškinta S.B.)…

Postmodernistinė knygos konstrukcija tuo ir įstabi, kad žiūrėdamas į viršelį kažkas nusiteiks vien „pikantiškai“ pramogai, bet tik skaitydamas R.Latvėnaitės- Kairienės romaną žmogus galbūt pirmąkart patirs šoką, kad ir jis iki šiol į greta savęs esančių vaikų (ypač mergaičių) tragedijas visąlaik žvelgė tik kaip į „itin nešvankią“ Balthus‘o paveikslo (daug kas dailės kūrinius mato tik taip) reprodukciją knygos viršelyje. Bent aš įsivaizduoju kaip tik tokį „pigaus“ viršelio ir itin dramatiškai atskleistų knygos problemų susidūrimo efektą – tik vieną iš daugelio postmodernizmo „puantų“. Todėl šalia tokios iliustracijos mane taip ir „siutina“ pirmojo R.Latvėnaitės-Kairienės romano pavadinimas. Jis ne tik atidengia kūrėjos ir leidėjų „bailumą“ – apsidraudimą: „ką pagalvos pernelyg „subtili“ mūsų publika?..“, bet ir akivaizdžiai „supjudo“ itin provokuojančią iliustraciją su didaktiškai „keliaklupsčiaujančiu“ aiškinimu(si): „Ne ne! Jūs negalvokit, kad mes jums peršame „pornuchą“!.. Jūs skaitykit! Juk tai „Šauksmas“!..“ Va ir yra graudžiausia, kad „Šauksmas“ tokiu atveju iš karto pavirsta tik „šauksmu“… Tokių „šauksmų“ šiandien pilni visų laikraščių pirmieji puslapiai – dargi ir rėksmingiau konkrečių bei daug trumpesnių. Juk mūsų visuomenės „sėdynės“ be galo lepios – ilgo sėdėjimo su tekstu jos jau tiesiog nebeištveria. O R.Latvėnaitės-Kairienės romanas verčia pris(is)pausti tas sėdynes prie ko nors gana ilgam – šio romano „per vieną naktį“ neįveikt. Ir štai dėl ko (tačiau nemanykite, kad aš „pagaliau atsiplėšiau“ nuo savo negatyvių emocijų, susijusių su romano pavadinimu)…

R.Latvėnaitės-Kairienės romano „Šauksmas“ centre šiuolaikinės paauglės gyvenimas, kuris kai kam (…) atrodys tiesiog (…) pasileidusios mergiotės istorija, – cituoju romano anotacijos paskutinio sakinio fragmentus. Tačiau ta „mergiotės istorija“ neišvengiamai susipynusi su šiuolaikinių šeimų (netgi inteligentų) problemomis, šiuolaikine mokykla, su tautinių papročių (mergaitė gydosi Kaukaze, nuklysta pas čigonus) ir su šiuolaikinės mergaitės vidinio pasaulio pažinimu – nepaprastai dramatišku nuo pat kūdikystės pažinimu (ko vertos vien mergaitės tvirkinimo scenos ar puslapiai apie kačiukų – gyvybės! – gelbėjimą), nes R.Latvėnaitė-Kairienė sugeba itin „mokytojiškai“ (pačia palankiausia prasme) iškelti klausimą, kurio esmė tokia: ar gali vaikas visuotinio vertybių degradavimo bei socialinio nihilizmo metu harmoningai su viskuo, kas jį supa, ir natūraliai tenkinti pačius svarbiausius pažinimo poreikius – tiek fiziologinius, tiek dvasinius – ir dar išgyventi? Tad neištveriu nepritaikiusi R.Latvėnaitės-Kairienės romanui vienos literatūrologo G.Viliūno minties, parašytos apie J.Savickio novelę „Vagis“, fragmentų: „šis kūrinys yra atviras įvairiausioms interpretacijoms“ – jame galime gvildenti vien psichologinę mergaitės (ir bet kurio žmogaus) brendimo istoriją, tačiau į jį galime žiūrėti ir kaip į etinę parabolę: kas iš tikrųjų valdo dėdę Povilą ar mokytoją Utopiją ir kiemsargį – irgi Povilą, kai jie – Dievo kibirkštys – susiduria su pačia trapiausia Dievo kibirkštimi – bręstančiu moteriškos lyties vaiku? O iš čia jau kyla ir „filosofinė užuomina apie žmogaus prigimties ir būties dviprasmiškumą“ („Literatūra XI-XII klasei. Pirmoji knyga“ – 2003, p.385. Kursyvas S.B.) – niekas kitas, o tik pagrindinė romano veikėja iš tikrųjų ir išprovokuoja pačias ekstremaliausias savo gyvenimo situacijas. Todėl, kai per knygos pristatymą išgirdau, kad autorė pati „atitempė“ į leidyklą albumą „Vakarų Europos tapyba“ su būsima knygos iliustracija ir vėl perskaičiau aptariamąjį romaną jau knygoje, dar kartą įsitikinau tuo, kokia yra nemeluojanti bet kurio tikro kūrėjo intuicija – šalia iliustracijos pirmasis romano pavadinimas „Extreme. Kodėl nenupirkai riešutų?“ yra pataikymas tiesiog kaip pirštu į akį. Tik, mano subjektyviu supratimu, reikėtų atsisakyti žodžio „Extreme“ – pastarasis ir pavadinimą ilgintų, ir vėl sufleruotų turinį, o meninis kūrinys privalo vien provokuoti. Nors ir provokacija – tik viena iš sąlygų, kad meno kūrinys egzistuotų kaip kūrinys.

Tad jeigu R.Latvėnaitės-Kairienės romanas, koks jis yra dabar, dar būtų buvęs pavadintas ir „Kodėl nenupirkai riešutų?“, aš teigiu, kad mes jau šiandien neginčijamai turėtume bestselerį. Vakarų Lietuvos padangėje ar ne pirmąjį po I.Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimo“?.. Tesibodi manimi tiek literatūrologė D.Mitaitė, tiek Clandestinus, tiek visi kiti tokia R.Latvėnaitės-Kairienės „Šauksmo“ iliustracija pasibjaurėjusieji, tačiau aš vis tiek teigsiu, kad R.Latvėnaitės-Kairienės romano apipavidalinimas puikus, bet užtat pavadinimas – banalių banaliausias. Ypač kad romane reflektuojamas dargi ir Munko siurrealizmo šedevras „Scream“… Ar neišsišaipys iš to koks nors „Castor & Polux”: „Kas per pretenzijos – „perspjauti“ Munką!?“ Jei šiek tiek nežinočiau nepaprastu kuklumu pasižyminčios autorės, bent aš taip tikrai išsišaipyčiau.

Na va… Ir „išpyliau“ visas savo negatyvias emocijas, susijusias su romano pavadinimu. Apie knygos turinį taip nieko ir neparašiau, nors „padori recenzija“ jau ir apskritai turėtų būti seniai pasibaigusi. Bet savęs recenzente nelaikau. Aš tik bandau skaityti. Vėlgi įkyriai kartodama(si), kad bandau skaityti ir be galo nemetodologiškai – tik subjektyviai. Tačiau…

Dar skaitydama rankraštį suvokiau, kad pirmasis R.Latvėnaitės- Kairienės romanas yra ar ne pirmasis Lietuvoje tikrai europietiškai „paskaitomas“ kūrinys jaunimui. (Tiesa, tuo metu dar nebuvo N.Kepenienės romano „Vėjų rožė“. Beje, ir dabar teigiu, kad Kairienės ir Kepenienės knygos nėra konkurentės: jos yra be galo skirtingos ir stilistiniu, ir struktūriniu požiūriais, o jaunimo lektūros ir moteriškosios žiūros į gyvenimą aspektais viena kitą kaip tik papildo – prie jų Klaipėdos erdvėje dar reikėtų paminėti ir V.Ivanovos rinkinėlį „Girgždantis žvirgždas“). Lietuvoje iki šiol dar nebuvo tokio lygmens „paauglių dienoraščių“ – deja, iki šiol ir iš kitų kalbų juos vertėmės netgi prastesnius.

Už R.Latvėnaitės-Kairienės pirmąjį romaną keliu abi rankas vien dėl jo problematikos – tokios knygos Lietuvoje jau reikėjo gal net prieš keturis dešimtmečius. Ar net ir anksčiau. Kiek vaikiškų tragedijų pražiūrėta besidangstant mums „padorumo“ kaukėmis – kiek dėdžių Povilų nepamatyta: tiek giminėse, tiek kaimynuose, tiek mokyklose ar šalia jų… O kiek dar ir nepilnamečių „veronikų“ per juos mūsų negailestingai pasmerkta? Tačiau meno kūrinys nėra nei sociologijos traktatas, nei etikos kodeksas, nei psichologijos studija. Jis nieko nevertina, neteisia, nekeičia. Betgi jis pasaulyje, kur Dievas labai užsiėmęs (p.52), turi daug svarbesnes funkcijas – psichoterapines. Juo labiau kad mažas ir jaunas žmogus labai lengvai susitapatina su knygų veikėjais ir išgyvena tą patį, ką pastarieji išgyvena kūrėjų valia. Todėl sutapęs su knygų personažais jis tiesiog „išklauso psichoterapijos kursą“. Ir yra jis gelbėjamas ne tik nuo savižudybės, bet gal apsaugomas ir nuo viso gyvenimo naktų košmarų – amžinai persekiosiančio kaltės jausmo: puikūs romano epizodai apie džiūvančią mergaitės ranką. Užtat aptariamasis romanas pirmiausia ir sveikintinas kaip tik dėl to.

R.Latvėnaitės-Kairienės romano „Šauksmas“ pasakotoja baigiamaisiais kūrinio POST SCRIPTUM sakiniais apibendrina: Kiemsargį pasodino septyneriems metams./ Tiek laiko bus ramu./ Aš JO nematysiu. Atrodo, kad pagaliau pasibaigė labai asmeniškas konkrečios merginos košmaras. Tačiau grįžtelėkime į šio skyrelio pradžią: Mačiau, kaip išmėtytus daiktus ir prirašytus eilėraščių lapus surinko mergaitės draugės./ Girdėjau, mergaitė į mokyklą nebegrįžo./ Dienoraščio rytoj neberašiau./ Su Robertu vakar išsiskyriau. Pirmiausia verčia sutrikti lyg ir ne visai gramatiški junginiai – rytoj neberašiau. Taip kalba labai maži vaikai arba galbūt (rašau grynai aprioriškai) psichikos ligoniai. Antra. Skaitytojas sutrinka ir dėl to, kad iki tol jis iliuzoriškai manė, jog skaito tik ekstremalios paauglės, kuri per savo dienoraštį ir tapo kiemsargio Povilo auka, mintis. Jam tenka vėl aiškintis: „Iš kur tad antroji?“ Trečia. Pagaliau jam pasidaro visai nesuprantama ir tai, kaip iš numirusių staiga prisikėlė kitas centrinis romano veikėjas – Robertas, palaidotas vos ne romano viduryje. Tad paskutinės „Šauksmo“ eilutės rodo, jog romano struktūros ir jo pasakotojos (pasakotojų, nes romane bandoma „kalbėti“ ir „vyriškais balsais“ – tik negerai, kad teksto stilius to neatspindi) „byla“ yra ne tik komplikuota, bet ir daugiasluoksnė. Romane gal jau net ir per daug įvairių „pasakojimų pasakojimuose“: ir dienoraščiai, ir laiškai, ir pasakėlės, ir „psalmės“, ir eilėraščiai, ir tekstų „trikampiai“… Bet visą šį teksto perteklių išperka efektinga romano pabaiga – ji visai kitokia, negu kad iki pat kūrinio pabaigos ją įsivaizdavo mūsų patiklusis skaitytojas, ištroškęs tik lengvų pasiskaitymų „prieš miegą“… Tad paskaitykime dar ir PO POST SCRIPTUM (bet toks užrašymas man kiek juokingas):

O dienoraštis vis dėlto buvo skirtas JAM.

Kodėl nenupirkai riešutų?

Fantastiška pabaiga. Viršelio provokacija prasidėjęs romanas paskutiniu romano sakiniu nepasibaigia: paskutinė teksto provokacija yra dargi net ir stipresnė, nes ji turi ir atviro cinizmo gaidelių. Bet juk tai ir yra „Extreme“. Nepamirškime šito.

Skaitytojus, pripratusius prie konkrečių realizmo kanonų, matyt, labai suintrigavo ir romano JIS, JO, JAM, JĮ, JUO… Tai kam gi dienoraštis vis dėlto buvo skirtas? Ypač kad romane yra bandoma remtis Biblija, o alfa ir omega atvirkščiai čia irgi gana ryškiai skelbiama… Šaunuolė R.Latvėnaitė-Kairienė! Sugebėjo neiš(si)duoti net ir paskutiniais romano sakiniais. Ir ar taip jau būtina mums žinoti, kam buvo skirtas romano dienoraštis?.. Ar mums neužtenka vien tokio žinojimo, kad dienoraštis visada yra rašomas tikrai ne sau. Ar šiais laikais kas nors dar mano kitaip?.. Na… Toks žmogus tada būtų ar ne pats didžiausias savo iliuzijų vergas. O pirmasis klaipėdietės rašytojos N.Latvėnaitės-Kairienės romanas liudija, kad jaunas žmogus kaip tik ir siekia pranešti savo sutrikimą ir skausmą.

Pranešti bet kokiais savo dvasios dienoraščio ženklais: ir Munko „Šauksmu“, ir lengvai trūkinėjančiais bei trupančiais sakiniais, ir į stulpelius surikiuotais mokyklinių metų lėkimą (o gal rutiną?) žyminčiais žodžiais – pirmokė/ antrokė/ trečiokė/ (…)/ vienuoliktokė (p.155-156), – ir rėkte (išsi)rėkiančiomis didžiosiomis bei be jokio tikslo chaotiškai susispaudusiomis raidėmis ar vaikiškai naiviai užšifruojančiais jas skaitmenimis, ir daugybe daugtaškių, ir t.t. Taip sukuriamas jau postmoderniai siurrealistiškas R.Latvėnaitės-Kairienės romano „sąmonės srautas“, paremtas ne tik ypatingą skaitymo lengvumą sukuriančiu pasakojimo trūkčiojimu, bet ir provokuojančiai azartiška „extreme“ pagava. Ak, jeigu ne tas nelemtas „Šauksmas“…

Jau rašiau, kad šis romanas labai psichologiškas: pastabus, jautriai atsargus, sugebantis ne tik neįžeisti ambicingų jaunuolių, bet netgi ir stilių jų perimti. Šiuo aspektu man be galo patrauklios paaugliškų eiliavimų imitacijos. Tačiau turiu parašyti ir tai, jog šis kūrinys yra ne tik „mokytojiškas“, bet ir „mokytojiškas“ (nors mano krašte žodis mokytoja buvo tariamas be jokios ironijos, aš vis tiek „išsidirbinėsiu“). Ir „mokytojiškas“ jis ne vien dėl pavadinimo (ar tik neatsispindi jame lituanistų įprotis įsakmiai pabrėžti tai, kas, jų nuomone, kūrinyje yra svarbiausia – lyg ir nepasitikint kito žmogaus intelektinėmis galiomis). „Mokytojiškas“ jis ir dėl pernelyg didelio apsiribojimo pedagoginėmis ar netgi lituanistinėmis ir beveik vien tik su lietuvių autorių tekstais susietomis problemomis – dargi ir prikišamai „vertybiškai“ išsakomomis. O kitų aptariamo kūrinio „trūkumų“ nebeakcentuosiu (pvz., neaišku, dėl ko netiksliai cituojamas K.Kubilinskas, kodėl nėra vertimų iš kitų kalbų…) ir kalbos klaidų tikrai neskaičiuosiu (jų vis dėlto pasitaiko). Juk tai tik pirmasis R.Latvėnaitės-Kairienės romanas ir jis jau vien dėl to, mano nuomone, vertas išskirtinio dėmesio.

Ir dar: autorė dovanodama knygą pakvietė: Pašūkaukim… Tai ir „bandžiau“ čia „pašūkaloti“…