Premjera – be anšlagų
Klaipėdos dramos teatro premjeros – šiuolaikinio kroatų dramaturgo Mate’s Matišićiaus (sykiu ir spektaklio kompozitoriaus) vienaveiksmės dramos „Moteris be kūno“ – spektaklio, anot jo režisierės Ramunės Kudzmanaitės, gvildenančio sąžinės, atsakomybės, drąsos ir pareigos klausimus, demaskuojančio pasaulį, nuolat balansuojantį ties beprotybės ir prievartos slenksčiu ir katastrofos akivaizdoje mėginantį išsaugoti žmogiškumą, publika nesutiko anšlagu.
Supasavo kalėdinio stebuklo, šviesos ir linksmesnių temų išsiilgusios sielos? Nesvarbu.
Pjesę į lietuvių kalbą išvertė Julija Gulbinovič, spektaklio scenografas – Marijus Jacovskis, vaidina: Linas Lukošius (Martinas), Nijolė Sabulytė (Ema), Valentina Leonavičiūtė (Martino motina), Rimantas Pelakauskas (Mladenas), Vaidotas Jočys (Pišta).
Lyg žurnalistinis tyrimas
Gitana Gugevičiūtė: Į pasimatymą su premjera ėjau atlikusi dalį namų darbų – spektaklio išvakarėse nusipirkau dramaturgo M.Matišićiaus knygą „Pomirtinė trilogija“ (V.: Aidai, 2012) ir vienu įkvėpimu perskaičiau 36 puslapių pjesę „Moteris be kūno“. „Vienu įkvėpimu“, nes pjesė trumpa, neišradingai suregzta; dialogai joje tikslūs, aiškūs, be menkiausios metaforos, ornamentuotės; pusė pjesės veikėjų egzistuoja taip, kad galėtų jų ir nebūti (beje, nujaučiu, kad dėl to dramaturginis statinys taptų kur kas kokybiškesnis); intrigos korta pernelyg greitai įspraudžiama žiūrovui į rankas…
Du pjesės veiksmai ir epilogo „bumbulas“ – lyg žurnalistinio tyrimo triptikas, dabarties šviesoje mėginantis atkurti įvykdytą nusikaltimą konkrečiam žmogui, apskritai žmogiškumui, istorijai. Visada atsargiai žiūriu į opusus, scenoje siekiančius preparuoti tai, kas istoriškai (politiškai, socialiai ir kitaip) skausminga, nes nepavykusi temos interpretacija, jos aktualizacija gali virsti ne meno kūriniu, o elementariu šantažu. Kaip apibūdinti šį konkretų atvejį, dar reikia pagalvoti…
Aktoriai turi parako
Spektaklio ašis – Ema (akt. N.Sabulytė) ir Martinas (akt. L.Lukošius). Jiems, be abejo, sunku materializuoti žmones, kurių patirtys nepavydėtinai skausmingos.
Ema – likimo sulaužyta moteris: karo metu nužudomas jos vyras, ji pati išprievartaujama; vėliau tampa prostitute, pradeda girtauti, iš jos atimami vaikai… Martinas – praeityje – kareivis, dabartyje – graužiamas sąžinės karo veteranas… N.Sabulytės Ema – tikrai įvyksiantis vaidmuo: spektaklio pradžioje dirginusi primadonos intonacijomis aktorė virsta kampuota, tarsi svetimame kūne gyvenančia būtybe, finale patiriančia lervos metamorfozę – prostitutė grįžta į save – į skausmo pilną moterį. O L.Lukošiaus Martinas kol kas butaforinis – iš toliau atrodo tikras, iš arčiau – 28-erių klaipėdietis vaikinas, kaląs ryžtingam žygdarbiui pasirengusio kario-eksžudiko monumentą. Bet akivaizdu – parako (bent jau šiam spektakliui reikalingą kiekį) šis aktorius turi. Būtent dėl L.Lukošiaus vaidmens kismo norėtųsi pažiūrėti spektaklį dar kartelį kitą (ir tikriausiai vėl paliūdėti, kad tokio kalibro aktorei kaip V.Leonavičiūtė Martinos motinos vaidmuo parašytas per silpnai)…
Memorialo fone
Tikrai norisi pasidžiaugti skoninga, taiklia muzikine partitūra (1965-aisiais gimęs M.Matišićius – ne tik dramaturgas, scenaristas, bet ir džiazo gitaristas bei kompozitorius, paauglystėje Jugoslavijoje buvęs tikra roko žvaigžde), geriausiai atspindinčia scenoje pasakojamos istorijos žanrą. Kaipgi kitaip! Dramaturgas-kompozitorius viename asmenyje tiesiog pasmerktas taikliausiai įvardinti tą „tarp“ (tarp gyvenimo ir mirties, sąžinės ir ydų, gimties ir laidotuvių, vilties ir rezignacijos…), kuriame yra įstrigę jo pjesės veikėjai. Scenoje skambanti lyriška, santūri, ironiška, ilgesinga, žeidžianti muzika subtiliais niuansais kai kur lyg ir pakoketuoja su gerai žinomo Balkanų muzikos genijaus Gorano Bregovićiaus penklinės natomis…
Režisūrinis spektaklio sprendimas, deja, taip sklandžiai nesuskamba, nors mėginimas realizmu grįstoms situacijoms suteikti sąlygiškumą, sveikintinas. Buitiniai parėjau-išėjau-užsukau-likau-etc. virsta schemomis, kurias braižo kūnų šachmatai tarp (ant) scenografo M.Jacovskio scenoje išguldytų paminklinių akmenų, žmonių dantų protezų nuotraukų koliažo fone. Scenografija statiška, monumentali, santūri, konstatuojanti, kad žemė po mūsų kojomis – masinė kapavietė, o atrasti palaikai tegali būti identifikuojami pagal dantis… Todėl vizualinis spektaklio sprendimas ir skamba kaip memorialo holokausto aukoms atminti Berlyne citata.
Premjerą apibendrinti atsisakau, bet tai tikrai ne tas veikalas, kurio įrašą norėtųsi turėti spektaklių videotekoje. Ar jis lietuviams aktualus? Pats M.Matišićius į šį klausimą atsako: „Kiekviena maža tauta yra per žingsnį nuo karo“. Taip, bet kiekviena maža tauta kariauja savo karą. Kaip universalizuoti medžiagą – štai kur klausimas…
Sąžinė – nepatogus dalykas
Mindaugas Valiukas: Spektaklio pasirodymo laikas tarsi byloja, kad gražu atiduoti skolas prieš Kalėdas ir prieš numirštant. Nelaukiant vėžio ir kitų žudikų. Kalėdinis periodas (o ne sveikatos problemos, tikiuosi) turbūt ir nulėmė salės pustuštumą. Be to, sąžinė, kurią aktualizuoja režisierė, yra labai nepatogus dalykas (rudimentas, atavizmas), daugeliui vartotojų trukdantis būti sėkmingiems ir konkurencingiems. Tuo spektaklis ir aktualus. Tačiau pjesės personažas 30-metis pensininkas karo veteranas – prievartautojas Martinas sąžinės balsą išgirsta tik nepagydomai susirgęs. Tuo dramaturgas yra sąžiningas ir nepuoselėja iliuzijų bei nenatūralaus optimizmo, kad atgaila išsiverš masiniu veiksmu (net pasaulio pabaigos nuotaikos tokių proveržių neišryškino, matyt, reikia kažko stipresnio).
Pjesė be ornamentų ir specialiųjų efektų (t.y. – sąžininga?), – kaip koks „Produktas“, – a la true story. Tai drama. Drama – neintelektualus žanras, turintis sujaudinti. Tačiau nejaudina. O nejaudina todėl, kad nėra efektų. Spektaklis įdomus, kol gyva intriga – kas čia vyksta, bet po pusės jo viskas paaiškėja, ir publika stebi ilgą teatrinę agoniją be katarsio. Viskas sąžininga, kam apgaudinėti žiūrovą, kuris nedurnas – supras.
Neturi ką veikti
Pjesėje personažams (Marijai, Mladenui, Pištai) nėra ką veikti. Todėl režisierė pasinaudoja kontrapunkto principu kuriant charakterius.
Martinas (akt. L.Lukošius) vizualiai stipriai saldafonizuojamas (apranga, kalba, judesys), ir tai kontrastuoja su jo žmogiškumu, silpnumu – kaltės jausmu. Iš pirmo žvilgsnio primityvus sprendimas, bet tas kontrastas, kontrapunktas įskelia kibirkštį, sužadina mąstymą.
Mladenas (R.Pelakauskas), karo nusikaltėlis, kaip charakteris taip pat nevienaplanis. Jis maskuojasi po „eilinio piliečio“, „civilioko“ apsiaustu ir skrybėle. Žudikas – pavyzdingas tėtušis, besilaukiantis dar vieno vaiko, parūpinantis savo būrio kariui pistoletą autoegzekucijai. Mladenas ir komiškas, ir kartu grėsmingas, nes dar turi valdžią ir gali – kad ir ne savo rankomis – žudyti. Jo kalba prie kapo pakyla į sarkazmo viršūnėles.
Apie Pištą galima pasakyti tik tiek, kad jis panašus į prancūzų futbolininką Ribery.
Didžiausiu spektaklio efektu, netikėtumu (ir tik vietinei publikai bei draugams) turėjo tapti (ir gal dar taps, jei spektaklio „nenuims“) prostitutė Ema. Vien todėl, kad ją vaidina viena garsiausių teatro aktorių N.Sabulytė ir tai nėra jos amplua. Deja, efektingiausia vieta, kai Ema nusiima peruką (parodo savo „tikrąjį veidą“, atsiveria), jau matyta prieš dvi dešimtis metų (tik neatsimenu spektaklio… Gal „Plikagalvė dainininkė“?).
Dar viena teatro žvaigždė V.Leonavičiūtė taip pat neturi ką veikti. Jos Marija – nei charakteris, nei Kroatijos, Žemės planetos kenčiančios motinos metafora.
Dramaturgas prisipažino, kad šią pjesę jį paskatino parašyti realūs įvykiai. „Verbatimas“ savotiškai pakišo koją dramaturgui. „Kaip gyvenime“ dar negarantuoja katarsio ir išliekamosios vertės. Paradoksalu, bet geriausi spektakliai ir filmai sukurti pagal visiškas nesąmones (pvz., Shakespeare’o „Hamletas“, „Romeo ir…“ etc.).
Beje, norintiems efektingo produkto apie atgailą rekomenduoju filmą su Piotru Mamonovu „Sala“. Nesąmonė, bet jaudina.
