Preparuojant mirtį
Ona Bartkiūtė
Naujasis Juozo Šikšnelio romanas „Surišti ir atrišti“ (VAGA, 2007) skaitymo įdomumu turbūt niekuo nesiskiria nuo kitų Klaipėdos rašytojų paskutinių leidinių. Tiesiog anų arba nesu net regėjusi, arba jie į mano rankas pateko tokiu metu, kai aprašyti juos buvau fiziškai nepajėgi, o po to tapo jau per vėlu. Tik nežinia, ar J.Šikšnelis bus patenkintas, kad ir į naujausią jo romaną „Surišti ir atrišti“ Klaipėdos „parapijoje“ atkreipė dėmesį vien tik vargana „iūtė“, kurios tikrai, pasak S.Nėries, „homerai neminės“. Tik kad homerų apgiedoti literatūros kritikos asai neskuba bristi į regiono rašytojų lankas. Tad nejaugi ims J.Šikšnelis ir pradės rašyti atsiliepimą apie savo knygą pats – tokios šio autoriaus priklausomybės dar nepastebėta. Tad teks jam tenkintis priklausomybe ir nuo „iūtės“, nes pagrindinė knygos „Surišti ir atrišti“ tema yra pakankamai autobiografiškas bandymas preparuoti priklausomybę nuo alkoholio.
Dailininko Rimanto Tumasonio iliustracija, į romano „Surišti ir atrišti“ viršelį įkėlusi raugintų/marinuotų „agurkų“ stiklainį, yra gana tiesmuka ir iš tikrųjų „nyki“. Bet tokia pat nyki juk yra ir „užsikonservavusių“ šios knygos „agurkų“ būtis – J.Šikšnelio pasakotojas šiame romane jau ne tik kad groteskiškai (auto)ironiškas, ne tik kad (auto)-sarkastiškas, kas buvo būdinga ir ankstesniems šio autoriaus kūriniams, bet čia persmelktas jau net ir egzistencinio nihilizmo, nors romanas dedikuotas laukiantiems ir tikintiems – jis skelbia ave vita net ir tada, kai knygos personažų galvose belikusi jau vien tik „aqua vitae” (deja, net ir ne ji, o tik „pilstukai“, „šarmai“, losjonai ir t.t.). Tad romano protagonisto sąmonėje vyksta tikrai gladiatoriška kova. Tiesa, ši siužetinė linija iš pradžių romane man atrodė gana dirbtina ir net šventvagiška – su kuo lyginamasi!:
Per amžius keitėsi ir gladiatorių
padėtis:
vieni buvo Romos didvyriai,
kiti – labiausiai
keikiami imperatoriaus vergai,
tik keli,
tapusieji minios numylėtiniais,
buvo
liaupsinami ir gerbiami,
kol laimėdavo kovas. (p. 28)
Tačiau įsiskaičius toliau į J.Šikšnelio knygos turinį, pastarasis leitmotyvas privertė pažvelgti gerokai kitaip ir į gladiatorius. Tikra nykybė turėjo būti įsivyravusi šių vergų dvasioje, kad jie, tiesiogine prasme išvesti į areną tik skersti ir paskerdimui, dargi artistiškai (manykime!) atliktų reveransus: „Ave, Caesar, morituri te salutant!” Gladiatorių „artistiškumo” motyvas kraupiai išryškinamas ne vienoje romano vietoje. Toks pats „artistiškumas” atsiranda ir priklausomybės liga sergančiojo sąmonėje – tą naujasis J.Šikšnelio romanas grindžia net mediciniškai. Dalykinio stiliaus intarpai „iš visiems prieinamų šaltinių“ (žr. romano išnašą p. 12) ne tik patvirtina „subjektyvius“ romano alkoholiko išgyvenimus bei visą šios patologijos atgrasumą, bet ir išteisina jo su(si)gretinimą su gladiatorių likimu. Vienas degradavusio individo psichikos požymių – savęs pervertinimas (p. 131). Tad gladiatoriaus sindromas, kurį išgyvena Laimas Beteika – romano protagonistas. – yra ne vien pasakotojo noras tarsi nustebinti pagrindinio veikėjo intelektualumu (beje, J.Šikšnelio knygos veikėjai faktiškai ir yra tik buvę inteligentai). Tai yra ir „anatomiškai“ tiksliai atlikta alkoholiko „egzistencijos“ analizė.
Skerspjūvis egzistencijos, kurioje be gyvuliškų instinktų bei fiziologinės smarvės tarsi daugiau nieko ir nėra, – romano „Surišti ir atrišti“ turinys. Jam tarnauja visa kūrinio struktūra. Pirmiausia kaip prisiminimai įvedami „L.B.pasakojimai“, tiksliai datuojami (2004 04 26 – p. 216) arba ir be datos (p. 166), kuriuose į protagonistą, gulintį ant tako, laiptinėje, apsimyžusį ar net apsidariusį, (…) vemiantį gatvėje (p. 42), žiūrima beveik vien tik sarkastiškai. Antra, pasinaudojama ir „L.B. obsesija“. Nors žodis obsesija turėtų būti suvokiamas tik kaip liguista, įkyrių vaizdinių kupina psichinė būsena, bet kaip tik šiuose skyreliuose pasakotojas tvirčiausiai suima (auto)ironiškas nešališko alkoholinės patologijos analitiko vadeles – padėręs, pastėręs, apsitriedęs, apsiputojęs Stiopka gulėjo dar gerą pusdienį (p. 86). Tai paremiama ir mediciniškai neutraliais intarpais, teigiančiais, jog stipriai apgirtus gali įvykti savaiminis šlapinimasis arba tuštinimasis (p.198). Beje, pastarieji intarpai, pasikartojantys monotoniškai gūdžiai, liguistą pasakotojo būseną iliustruoja daug įtaigiau, negu patys pasakojimai. Taigi pagrindinės romano kompozicinės priemonės tarnauja tik negailestingai alkoholio suniokoto žmogaus preparacijai. Jos, išdėstytos trūkinėjančiais ir pasikartojančiais fragmentais, sukuria ypač atstumiantį aptemdytos būties vaizdą, pilną „gyvų lavonų“ arba lavonų ir tiesiogine prasme, nes alkoholizmas – tai tik mirtis. Tad pernelyg jautrios psichikos žmonėms, trokštantiems net ir iš prozos tik „subtilių dvasinių išgyvenimų“, šios knygos tikrai negalima rekomenduoti.
Aptarusi pagrindinį probleminį romano „Surišti ir atrišti“ karkasą, vis dėlto turiu pastebėti, kad knyga prasideda detektyviškai lengvai – Į prieglobsčio namų „Giraitė“ duris paskambino lygiai vienuoliktą. Romano veiksmas sąlygiškai ir vyksta privačiuose Valerijos Volungis, atvykusios iš Amerikos tirti, kaip totalitarinis režimas veikia žmogaus psichiką (p. 10), prieglobsčio namuose. Ir toliau jis išlaiko kriminaliniams veikalams būdingesnę intrigą, o pabaigoje tarsi ir pamiršta netgi pagrindinį šio kūrinio tikslą: pakankamai patikimą protagonisto savianalizę paskutiniuose romano „Surišti ir atrišti“ skyriuose kaip ir paskandina detektyviškai žaismingų detalių lavina. Tai, mano nuomone, probleminio pobūdžio knygai gal ir nėra pagirtina. Gerai, kad iki paskutinio knygos sakinio išlaikomas (auto)ironiškai parodijuojantis pasakotojo požiūris į viską, kas tik vaizduojama, – ne tik į totalitarinį režimą, kurio seniai nebeliko, tad jo vardu buvo galima karti visus šunis (ten pat). Tai šį kūrinį labai gelbsti.
Romaną „Surišti ir atrišti“ gelbsti ne tik (auto)ironija ar „amerikoniškų laimės formulių“ parodijavimas. Knygoje, kaip ir visoje J.Šikšnelio kūryboje, skleidžiasi ir su krikščioniškomis vertybėmis susijusi gyvenimo pusė. Pastarajame romane protagonistas ne kartą tarsi gretinasi su šventųjų likimais ir net Kristumi. Gretinasi labai neįkyriai, o dažnai ir per groteskišką atstumą („L.B. pasakojimas. (Be datos)“ – p. 109-116), tad tokia populiaria šiandien „žaidimo“ forma ne tik kad nespekuliuojama kuriant socialinį problemos kontekstą, bet šia „žaidimo“ forma dargi neleidžiama subanalinti religinių jausmų. Ypač kad čia pat kuriama ir šmaikščiai ironiška menininko „nepakaltinamumo“ potekstė: nėra gyvų liudytojų, galinčių patvirtinti, kad Kristaus atvaizdas buvo sąmoningai iškraipytas, kai Stepas ant juodo švediško granito iškalė Kristų, panašų į save (p. 26). Beje, šiame romane pakankamai „užkabinami“ ir „bažnyčios tarnų“ žmogiškieji paklydimai. Tačiau vėlgi – tikrai ne dėl sensacijos, nes J.Šikšnelio tekstas tokiose vietose daugiau šelmiškai atlaidus, o man labai primenąs ir gaivaus vitališkumo kupinus P.Treinio sakmių romanus – dabar daugelio nepelnytai užmirštus.
Galėčiau palyginti šį J.Šikšnelio romano pasakojimo klodą ir su savo krašto namudiniais audiniais, skirtais kasdieninėms lovatiesėms. Jų siūlai būdavo gana grubūs, o spalvos tik „neteplios“ – dažniausiai tamsiai rudų su pilkais atspalvių, bet medžiagų raštai kažkodėl išeidavo vis tiek gyvai ryškūs. Knygoje „Surišti ir atrišti“ J.Šikšneliui pasisekė sukurti spalviniu požiūriu lyg ir nelabai kontrastingų, bet ilgam įsimenančią bomžų (Stiopka/Kapastepis, Pruncė, Dajoras, Valė, Žaneta) galeriją – protagonistas, deja, kai kur jiems tikrai neprilygsta (trukdė autobiografiniai duomenys?). Man pirmiausia kliūva kiek įmantrokai knygiškas šio teksto pagrindinio veikėjo kalbos stilius: pvz., nervai įtempti lyg laivo burės (p. 165) – niekaip neįsivaizduoju nervų kaip burių. O šalia dargi ir „moksliškai“ užfiksuojama, kad įtampa koncentruojasi smilkiniuose. Prie taip įmantriai suraitytų „intelektualinių“ frazių tikrai nelimpa romano obsceniški vaizdai, o juo labiau žmogiškai paprasti žodžiai – pvz., protagonisto anūkėlės prašymas: Seneli, nesirk daugiau (p. 164). Todėl, kad jis yra be galo tikras. Kaip ir protagonisto savigrauža dėl mergaitės ligos. Kas tikrai išgyventa, tą J.Šikšnelis visada parašo meistriškai.
J.Šikšnelio romaną „Surišti ir atrišti“ skaityti ir lengva, ir sunku. Išorinis lengvumas atsiranda dėl detektyvinės intrigos, sugebėjimo ironiškai manipuliuoti politinėmis aktualijomis ar detalėmis iš paties J.Šikšnelio gyvenimo – tą jau esu minėjusi rašydama apie romaną „Įvykių horizontas“. Šįkart, pvz., taip žaidžiama lengvai atpažįstamais bibliotekos, autoriaus darbovietės, vaizdais. Tačiau, kaip ir kituose šio rašytojo kūriniuose, po išoriniais efektais vis dėlto labiau juntamas gyvenimo gilumos alsavimas – tarsi einant per pelkę, kurios niekaip neapeit. Nors žinoma, kad labiausiai reikia saugotis akivarų, bet žmogiškasis smalsumas vis tiek ima viršų: kas vis dėlto vyksta ten – to giliu atodūsiu vis burbtelinčio „katilo“ dugne? Beje, pelkės traukos įvaizdis irgi kartojasi ne vienoje aptariamojo romano vietoje, bet tik negatyviai. O man šis gruboka stilistika perteikiamas motyvas daug įdomesnis pozityviąja prasme. Žmogiškojo likimo nenuspėjamumo prasme. Jeigu nebūtų tokios gelminės „prasmegimų“ analizės, kokią iš visų Klaipėdos kūrėjų aš kol kas terandu tik aptariamojo autoriaus knygose, gal daug ko gyvenime liktume taip ir neapmąstę.
Vis dėlto skaitydama knygą kiek pavargau nuo gausybės „enciklopedinių“ intarpų, nuo „detektyvinių“ manipuliacijų KGB, CŽV ir policijos ar STT (estetų) „kortomis“(absoliučiai nesupratau Agento „užrašų“ funkcijos tekste), „bobiškų sąmokslų“, nuo pernelyg didelio dėmesio spermai bei vaginos išskyroms ar analiniams garsams ir vienoda intonacija visų personažų vis „malamo“ š… (net ViVi – Valerija Volungis – šį posakį ištaria tik Šikšnelio balsu). Negaliu teigti, jog apskritai pažįstu autorių, bet man atrodo, kad fiziologinė tematika į jo kūrybą įvedama kaip ir per prievartą (tik dėl konkurencinio „mados šauksmo“?). Nors Jorundžio (ironiškai – prūsų karžygio) ir ViVi sueitys vis dėlto psichologiškai tvirtai pagrįstos. Romane įtikina ir „lytinio giganto“ Jorundžio ryžtas nužudyti. Kitas personažas, policininkas Ceplis, žudiku tampa jau ne taip patikimai. Blankokas ir Živelis – dar vienas policininkas. Romane kartais niekaip nesueina ir sakiniai. Pvz., kaip suprasti p. 34 esančią alkoholio aprašo pabaigą: Organizme jis veikia visų organų ląsteles: dehidruota (nuvandenina), koaguliuota (krešinanti baltymus), tirpdo riebalines medžiagas (išryškinta O.B.) – kodėl leidyklos redaktoriai/korektoriai tokios „abros kadabros“ nepastebėjo? O vis tiek knyga paperka. Žmogiškumu.
Žmogiškumas Šikšnelio tekstuose visada buvo neatsiejamas nuo to, kas patirta paties autoriaus. Paradoksaliai sugebant derinti tai, kas paprastai suvokiama tik protu, ir tai, kas vyksta pasakotojo ir pagrindinio veikėjo sugrubusioje širdyje, vis dėlto ypač branginančioje gimtinės atmintį ir artimiausius žmones. Nenuglaistyta atsakomybė prieš juos ir krikščioniška atgaila, pagrindinių veikėjų silpnumą droviai pridengianti tik groteskišku juoku, ypač nušviečia visą J.Šikšnelio kūrybą – autobiografiškai autentišką kūrybą. Tad autobiografiškumas ir romane „Surišti ir atrišti“ atsiskleidžia itin skaidriu pavidalu. Tokiu skaidriu, kad net gerklę užspaudžia. Kaip vaikystėje klausantis gimtojo kaimo šermeninių verkavimų. Labiausiai iš nuostabos: iš kur tokiu momentu atrandama jėgų dar ir žodžiuoti (raudoti žodžiais)?
