Prieš užverčiant paskutinį lapą
Vasario 10-ąją į Klaipėdos koncertų salę (KKS) jau šeštą, priešpaskutinį, kartą publika rinkosi pasiklausyti Klaipėdos kamerinio orkestro (KKO, meno vadovas Mindaugas Bačkus) ir Alexanderio Paley (fortepijonas, JAV) atliekamos programos iš trečius metus vykstančio koncertų ciklo „Mozartas: visi koncertai fortepijonui ir orkestrui“.
Laima Sugintienė
Iššūkis ir šventė
Rinkosi gausiai. Atėjo ištikimi gerbėjai – didelė jų dalis nepraleido nė vieno ciklo koncerto. Džiugino tai, kad tarp tų, ištikimųjų, kai kurie kelią į KKS atrado būtent per šį ciklą. Nors finišo linija dar tolokai – birželį, bet jau dabar akivaizdu, kad sumanymo pradžioje itin drąsus ir nelabai realistiškai atrodęs projektas pranoko visus lūkesčius. Tad skeptikams, teigusiems, „kiekgi galima klausytis to Paley atliekamo Mozarto“, tenka susitaikyti su neišsipildžiusiomis kitokio scenarijaus prognozėmis.
Treti metai, periodiškai tris kartus per metus, tradiciškai birželį, spalį ir vasarį mes plūstame į KKS ir kaskart leidžiamės užburiami fortepijono mago. Šiandien dar gal ir ankstoka vertinti šį ciklą kaip ypatingą reiškinį, tam galbūt reikia ir tam tikros laiko perspektyvos, tačiau viena aišku jau dabar, ciklui net nepasibaigus: tai rimtas iššūkis ir išskirtinis įvykis. Iššūkis atlikėjams. Iššūkis klausytojams. Ir mes visi drauge su organizatoriais priėmę šį iššūkį garbingai jį atlaikėme.
Šis projektas leido klausytojams susipažinti su, pasak A.Paley, „kiekvieno pianisto biblija“, ją perskaityti ne fragmentiškai, o nuosekliai ir atidžiai, puslapis po puslapio gilinantis, neriant į klasicizmo genijaus nepamatuojamos fantazijos lobynus. Tai įvykis, turintis svarią pažintinę – edukacinę bei kultūrinę reikšmę. Šiandien, kai be jokios koncepcijos, tiesiog atsitiktinai į krūvą sumesti keli atlikėjai bei atsitiktinės jų programos („tas gali tą, o anas – tą“) skambiai vadinamos festivaliu, šis ciklas drąsiai galėtų būti priskiriamas šiai „svorio kategorijai“. Kad ir dėl tos priežasties – tai šventė (lot. festivus — šventinis).
Viso ciklo „variklis“ A.Paley šįkart pas mus atvyko iš Paryžiaus. Kaip ir kaskart – po įvairiuose žemynuose atliktų neįtikėtinų apimčių koncertinių programų. Kaip jam įprasta, monografinių. Plačiais užmojais ir didele scenine ištverme garsėjantis fortepijono virtuozas pastaruoju metu išgyvena savotišką Piotro Čaikovskio periodą: Niujorke pianistas įrašė P.Čaikovskio Didžiąją sonatą ir fortepijoninių pjesių ciklą „Metų laikai“, kurias išleis garsi įrašų kompanija „Harmonia Mundi“; netrukus vilniečiai klausysis A.Paley interpretuojamų P.Čaikovskio koncertų fortepijonui, o uostamiestyje jie skambės „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalyje. Po to šią programą pianistas atliks Prancūzijoje.
Beethoveno koncertų pranašai
Šį kartą atlikėjai interpretavo dar tris Wolfgango Amadeus Mozarto koncertus fortepijonui ir orkestrui – Nr. 22, Es-dur, Nr. 23, A-dur-, KV 488 ir Nr 24, c – moll, KV 491.
Tai vėlyvieji fortepijoniniai koncertai, jie – patys didžiausi apimtimi, sudėtingiausi techniniu požiūriu, jie – Beethoveno koncertų pranašai. Visi trys parašyti 1785–1786 m. žiemą, prieš pat operos „Figaro vedybos“ premjerą. Tad nenuostabu, kad koncertai turi nemažai bendro su šia opera. Tai vieni paskutiniųjų trumpo genijaus gyvenimo metų, kai jam vis dar sekėsi, jis stabilus finansiškai ir jo, kaip atlikėjo, šlovė buvo pasiekusi apogėjų, tačiau kaip kompozitorius jis vis dar turėjo įrodinėti kas esąs… Užbėgant įvykiams už akių – Vienoje, kurioje taip siekė pripažinimo, taip ir liks. Vienintelis miestas, tikrai pripažinęs Mozartą, bus Praha. Ne be reikalo laiške tėvui jis rašė: „Kad sulauktum aplodismentų, turi rašyti šlamštą, kuris toks beprasmis, kad bet koks vežikas galėtų dainuoti, arba tokią nesuprantamą muziką, kuri reikalauja paaiškinimo, kadangi nė vienas protingas žmogus negali jos suprasti“.
Atrodė, kad kompozitorius savo kūriniuose nuolat tikrino, iki kokios ribos jis gali eiti, kad ir publikos lūkesčiai būtų patenkinti ir kad kūryba atlieptų subjektyvius paties kūrėjo išgyvenimus. Atsižvelgti į klausytojų skonį jis buvo priverstas – juk tai finansai! Ilgainiui svorio centras vis labiau persikėlė nuo publikos į kompozitorių. Būtent tokiu koncertu – itin individualizuotu, tarsi nemocartišku – baigėsi žiemos „dozė“. O A.Paley tarsi tikrino, iki kokios ribos gali eiti jis – mitų griovėjas ir stereotipų laužytojas.
Maratono pikas
Pradedant 15-uoju koncertu, kompozitorius jau nebeapsiėjo be pučiamųjų, šis komponavimo bei instrumentuotės principas – solisto ir pučiamųjų replikos, dialogai, apskritai koncertų dialogiškumas – tapo individualiu, atpažįstamu Mozarto „prekiniu“ ženklu.
Dar vienas atliktų koncertų formos ypatumas – išvystyta pirmoji, orkestro, ekspozicija, todėl šiuose koncertuose ypač padidėjęs orkestro vaidmuo. Beje, tai vieninteliai koncertai, kuriuose kompozitorius vietoj obojų panaudojo klarnetus, taigi skambesys jau priartėja prie mažos sudėties simfoninio orkestro.
Tad ir šįkart KKO talkinusiems pūtikams bei timpanininkui (Rimantas Giedraitis (fleita), Lina Šalna, Jonas Pastauka (obojai), Andrius Žiūra, Antanas Milerius (klarnetai), Lina Stanelienė, Egidijus Stanelis (valtornos), Kęstutis Taujanskas, Arūnas Zujus (fagotai), Vilmantas Bružas, Alius Maknavičius (trimitai) ir Edmundas Federavičius (timpanai) teko ypač sudėtinga užduotis. Prisipažinsiu, dėl jos gerokai nerimavau. Kaip jau įprasta, svečias ne tik skambino (sudėtingėja ir pianisto solinė partija), bet ir dirigavo (vadovavo, režisavo, įkvėpė, hipnotizavo, šamanavo…). Kai abi pianisto rankos „pilnos natų“, vien akių kontakto kai kada nepakako savalaikėms replikoms, lygiaverčiam dialogui, darniam akordui. Ir nors šio ciklo koncertuose orkestro vadovas M.Bačkus paprastai laikydavosi pabrėžtinai neutralios pozicijos, iniciatyvą besąlygiškai perleisdamas solistui, tačiau šįkart, atliekant tokius sudėtingus kūrinius, tiesiog mažas simfonijas, kaip niekad pritrūko jo lyderiaujančios, skatinančios, impulsą teikiančios ir jungiančios violončelės… Visada džiugina to paties rango muzikų sutveriamas menas.
Tuo metu styginiai, gerokai anksčiau išgyvenę „adaptacinį“ laikotarpį, finišo link artėja įgaudami vis smagesnį pagreitį.
Dirigento funkciją, kaip jau esame įpratę, solistas atliko visu kūnu, akimis, net kvėpavimu, ir net kai jo rankos laisvos, to dirigavimu nepavadinsi: jis tiesiog „glostė“ kiekvieną frazę.
Tačiau kaip besidžiaugtume akivaizdžia orkestro pažanga, jis dar nėra lygiavertis stereotipus laužančio pianisto partneris. Orkestras skambėjo „sunkokai“, ne visada atliepdavo itin plačią tembrinę ir dinaminę solisto skalę. Trikdė ir intonaciniai nesklandumai.
Labai mėgsta mokytis
Brandžiųjų koncertų atlikimas pareikalavo iš muzikų maksimalios koncentracijos, didelių fizinių ir emocinių iškrovų.
Ir vėlgi klausytojus visų pirma džiugino nuostabiai gražus, išraiškingai vibruojantis fortepijono tembras, stulbinama grojimo technika. Specifinis solisto interpretacijų bruožas – ypač akcentuojami ne tik kontrastai tarp kūrinio dalių (nebeplojame!), bet ir savaip išryškinamas kiekvieno koncerto „būdas“, charakteris, jie labai individualizuojami. Akivaizdu, kad magnetizuojantis pianistas ir dirigentas turi labai aiškią ir dažnai savitą bei netradicinę tiek visumos, tiek kiekvienos kūrinio detalės viziją.
Treti metai klausantis atlikėjo, vis labiau rūpi pasižvalgyti po jo kūrybinę virtuvę. Stebint repeticijas, pirmiausia jis pribloškia energetika, temperamentu. Dar kartą paliudija žinovo reputaciją: koncertai išnarstyti po „siūlelį“, jis gali sugroti bet kurio orkestranto partiją nuo bet kurios vietos ir nuoširdžiai nustemba, kad atlikėjai ne visada iš karto supranta, apie kurį taktą kalbama… „Net jei prieš akis yra natos, aš visada kūrinį moku mintinai“, – sakė pianistas. – Mokydamasis naują kūrinį, aš neskaitau iš lapo, iškart mokausi tekstą mintinai. Mano nelaimė – aš labai mėgstu mokytis“. Nustebino prisipažinęs, kad mokosi „akla“ klaviatūra. „Pirma reikia pajausti, o pirštai patys tuomet darys tai, ką reikia. Prieš miegą visada atsiverčiu natas ir dar kartą viską permąstau. Po to būna labai sunku užmigti, nes galvoje viskas kunkuliuoja“, – pasakojo svečias. Jam nepriimtinas metodas, kai pirma mokomasi iš natų, o po to „kaip ant skeleto užvelkami rūbai“.
A.Paley pastabos repeticijose dažniausiai susijusios su frazuote. Apskritai frazei, jos logikai, jos pradžiai ir pabaigai jis skiria ypatingą dėmesį. „Kiekviena nata kažką reiškia, ji kažką sako ir ją reikia išgyventi“, – ne kartą pabrėžė. Dažnai stabdo orkestrą dėl, jo manymu, grubios garso atakos, artikuliacijos, apskritai dirba labai „smulkiai“. Jam pačiam, regis, nekyla jokių techninių sunkumų, tad susitelkia tik į interpretacinius dalykus, tarsi režisierius „skirsto vaidmenis“ orkestrantams. Paklaustas, ar nesibaimina šiuose koncertuose groti be dirigento, sakė: „ Ne. Per šį laiką orkestras labai išaugo. Antra vertus, ir Mozartas ėmė rašyti žymiai patogiau“.
Sklido mėgavimasis ir džiaugsmas
Kaip po koncerto teigė Klaipėdos pianistai, vieniems imponavo nesumeluota pagarba orkestrui („Kiekvienas muzikantas turi savigarbą, reikia to neužmiršti“, – yra sakęs A.Paley). Kiti žavėjosi asmenybės nuoširdumu ir paprastumu, išorinių efektų nesivaikymu, stebėjosi titanišku nuveiktu darbu bei gebėjimu derinti du – solisto ir dirigento – amplua. „Tai žmogus vulkanas, žaviuosi begaline jo energija“, – aikčiojo pianisto gerbėja. Daugelis kalbėjo apie dėmesį prikaustantį nuostabų piano ir žaižaruojantį lengvumą greitosiose dalyse. Apie neįtikėtinai plačią tembrinę ir dinaminę paletę. Apie netradicines, kanonus laužančias interpretacijas ir vidinę laisvę. Tiesiog – apie mėgavimąsi ir džiaugsmą, sklindantį nuo fortepijono.
Iki birželio!
