Prietaringumo ribos
Gitana Gugevičiūtė
Italų dramaturgo, aktoriaus Dario Fo kartu su žmona, žymia italų aktore Franka Rame, pagimdyta „laisvoji pora“ Lietuvoje ypač pastaraisiais metais dažnai atlieka išpažintį žiūrovams įvairiuose teatruose ir scenose. Štai ir Klaipėdoje.
Labai tinka Lietuvai
Groteskiška, improvizacijai patogi pjesė prieš publiką uostamiestyje stojo jau antrą kartą. Prieš porą metų aktoriai Regina Arbačiauskaitė ir Kęstutis Macijauskas sukūrė temperamentingą, komišką, autoironišką spektaklį „Laisvoji pora“. Šiemet režisierius Alvydas Vizgirda D.Fo ir F.Rame komediją (lengvai „pakoreguotu“ pavadinimu – „Be prietarų ir visiškai laisvi“) įtraukė į Pilies teatro repertuarą.
Beje, A.Vizgirda su šiuo dramaturgų duetu jau pažįstamas: 2008-aisiais Klaipėdos Pilies teatre rampos šviesą išvydo D.Fo ir F.Rame komedija „Aš laukiu tavęs, mielasis“ (turint omenyje bendrąsias Klaipėdos teatrinės kultūros tendencijas, sulaukusi aktyvaus, nuoseklaus ir dėsningo domėjimosi).
Inkštelėti, kad retai tampame klastingų, sudėtingų, į spąstus panašių spektaklių gimties liudininkais, žinoma, norėtųsi. Bet tai nereiškia, kad šioji pjesė be skrupulų bus pradėta traukti ant Ibseno, Šekspyro ar Grajausko dramaturginio kurpaliaus. Tai gyvenimiškų „juokelių“ ir buitinių „tragedijų“, atpažįstamų gyvenimiškų situacijų kalba kalbantis teatras, bet nepaviršutiniškas, nebanalus – meilė ir žmonių tarpusavio santykiai, ko gero, ir yra visa ko egzistencijos pagrindas. Koketiška saviironija, puikus humoro jausmas, intelektiniai užkulisiai – pjesės (ir spektaklio, galinčio mėgautis gero teksto skoniu) privalumai.
Ši pjesė nepaprastai tinkama Lietuvai, dar tikinčiai, kad moteris (pakanka paskaityti komentarus po Nidos Vasiliauskaitės tekstais) – tuo metu, kol vyras save „realizuoja(si)“ laisvėje (t.y., mėgaujasi neištikimybe bei karjera) – turi ramiai ir kantriai kurstyti šeimos židinį, džiaugtis platoniška meile. Ačiū Dievui, itališkas moters „pavyzdys“ (pjesės veikėja Antonija) drįsta sukilti ir įrodyti, kad lazda turi du galus; kad santuoka nenormali net tada, kai „atviros tik vienos durys“, o moters drąsa ir gebėjimas valdyti savo pačios likimą – natūralus.
Aktorių amžius neįtikina
Pusamžius Ją ir Jį vaidina jauna Renata Idzelytė ir jaunas Edvardas Brazys.
Nėra lengva daryti apibendrinimus pamačius vos vieną spektaklį, bet šiuo momentu regimi du skirtingi ėjimai: R.Idzelytė mėgina neskubrų (tingų?) grakštumą paversti brandos ženklu ir veikėjos veiksmą perkelti į vidų; E.Brazys slankioja žaviu rodymo paviršiumi, kurį „atspindėti“ bando žiūrovai, laukiantys prie rūbinės palto ir besidalijantys spektaklio įspūdžiais (jiems taip patinka nervingai drebančios pavydaus vyro rankos!).
Aktorių amžius neįtikina, o eterinis persikūnijimo (įsikūnijimo) kūnas plevena taip, kaip liepia „drugelio filosofija“ – kartais įsiliedamas į bendrą energetinį lauką, dažniau iš jo ištrūkdamas, dar rečiau susitapatindamas su fiziniu aktoriaus kūnu ir paversdamas jį stipraus, raiškaus, aktyviai mąstančio charakterio buveine.
Čia daug statikos, trūksta aktyvaus mąstymo; sielos, vibruojančios tarp kraštutinumų; stipraus charakterio (tik itin tvirto charakterio asmenybė gali vieno piršto krustelėjimu nurodyti būseną, santykį, siekiamybę). Kiekvienąsyk pamačius nenusisekusį ar paviršutinišką persikūnijimą norisi kristi po kojom aktorei Eglei Mikulionytei – neeilinei, unikaliai, prasmingai, plastiškai, vizualiai etc.
Ko išmokstame?
Akį patraukia elegantiškas minimalistinis scenovaizdis, kuris – kaip galima spėti iš prierašo programėlėje – gali kisti priklausomai nuo rodymo erdvės (teatro scena ar kavinė, restoranas, viešbutis): dvi plokštumos – tarsi dvi lovos, apklostytos baltu šilku, apstatytos toršerais – taip ir liudija atsiskyrimą, nutolimą, krizę…
Sceninės raiškos aspektu spektaklis nepadiktuoja naujos mados, stiliaus ar žanro, bet kostiumų dizainerės Ainos Zinčiukaitės sprendimai – kaip visada – skoningi ir elegantiški.
Veikėjų įvaizdis kreipia į šeimą, po įprastu, pabrėžtinai drausmingu apvalkalu, slepiančią vidines audras, konfliktus, nuopuolius ir „pasiekimus“. Todėl ir tarpusavio santykius pora aiškinasi ne išoriškai aistringai, o ieškodami pustonio, menkiausios mimikos, tarsi nuorodos į santykį. Tai balso gaidos ir raumens tvinksnio, išduodančio giliai užslėptą nuoskaudą, šokis. Nesakau, kad pavyko sužaisti tokią atsakingą, ypatingo įsiklausymo reikalaujančią partiją, bet veikiančiam akies ir ausies seismografui, be abejonės, lemta fiksuoti net ir menkiausias vaidmens slinktis aktyvumo, įtikinamumo link.
Kodėl šis sceninis opusas pretenduoja į žanrą muzikinė komedija, prisipažinsiu, nėra aišku. Aktoriai nedainuoja, muzikinis apipavidalinimas nė kiek ne aktyvesnis, nei būtų bet kuriame kitame spektaklyje. Nors traukinio garsus, skiriančius vieną sceną nuo kitos, remiantis šiuolaikinio meno dėsniais, be abejo, derėtų (ir galima) laikyti muzika – ne itin originalia, nelabai savarankiška, labiau įprasta, nei kokia kitokia.
Ir vis dėlto, kodėl? Kodėl už linksmos išpažinties tiek mažai erdvės moralui apie tarpusavio atsakomybę, veiksmo ir atoveiksmio santykį, „prietarų“ ir gyvenimiškų pamokų vertę? Ko išmokstame? Quo vadis?
