Prisiminimų miestas
Nuo sausio 27-osios iki vasario vidurio Baroti galerijoje veikė vieno žymiausių uostamiesčio fotomenininkų Vyto Karaciejaus paroda „Klaipėdos metamorfozės“. Proginėje parodoje, skirtoje Klaipėdos 760-osioms metinėms, buvo eksponuojama 20 fotografijų, atrinktų iš daugiau nei keturis dešimtmečius kaupto archyvo.
Danguolė Ruškienė
Subjektyvi vizualizacija
Klaipėdoje gyvenantis nuo 1975-ųjų V.Karaciejus tapo šio miesto vizualiuoju metraštininku. Jo kūrybos pagrindą sudaro uostamiestyje bei pajūryje užfiksuoti kadrai. Tris savaites veikusioje parodoje – ne archyviniai vaizdai, chronologiškai žymintys uostamiesčio raidą, bet subjektyvi autoriaus miesto vizualizacija.
Su gana kukliomis fachverkinio pastato erdvėmis masteliais konkuruojančiuose atspauduose – daugeliui tik iš atvirukų ar senų žurnalų iškarpų pažįstamas miestas. Tai – daugiausia fasadinė Klaipėdos pusė – su iškilmingais vietinės reikšmės renginiais, triukšminga minia ir visuotinai svarbiais statiniais. Anuomet ideologizuoto turinio pripildytos teritorijos, kurios mena ne pačią maloniausią tautos istorijos atkarpą. Visa tai braunasi į (ne)sąmoningai išgyventos praeities rezervuarus, nuklotus storesniu ar plonesniu laiko patinos sluoksniu. Vieni, skatinami nepasotinamo nostalgijos jausmo, linkę šias patirtis stimuliuoti, o kiti, siekdami išsivaduoti nuo nemalonių išgyvenimų, bando jas nugrūsti į tolimiausius atminties užkaborius. Bet kuriuo atveju 1974–1994 m. nuotraukų turinys mezga efektingą intrigą, kuri vieniems galbūt yra daugiau pažintinio, o kitiems – jau atmintinio pobūdžio.
Išliko fotografijose
V.Karaciejus pateikia ne tik anuometinio paradinio miesto fiksaciją, savo turiniu galinčią konkuruoti su istorijos vadovėliais. Jau tais laikais fotografijoms kadrų jis ieškojo ir mažiau populiariose miesto teritorijose – siaurose senamiesčio gatvelėse ar dar tik besikuriančiuose naujuose rajonuose.
Kaip teigė pats autorius, dažniausiai fotografavo vykdydamas užsakymus. Todėl ir parodoje – daugiausia atspaudai iš „darbinių“ negatyvų, kurie turėjo jau iš anksto užprogramuotas paskirtis. Nemaža dalis tokių kadrų atsidūrė ir jo asmeniniame archyve. Galbūt tam, kad po daugelio metų būtų iš naujo (o gal ir pirmą kartą) atspausti. Vietos ir laiko nuorodos išryškinamos pačioje fotografijoje, nesusipratusiems ar stokojantiems istorinių žinių parodos lankytojams padeda susiorientuoti fotografinių lakštų aprašai.
…Čia neįprastai tuščiomis gatvėmis važinėja ano laikmečio automobiliai, kurių šiandien beveik nepamatysi. Žmonės apsirengę pagal tuometę madą, senoji architektūra dar išsaugojusi visas pastato struktūrines dalis, o buvusi Lenino aikštė (dabar – Atgimimo) – stebėtinai erdvi. Nebėra ne tik Lenino, nebėra ir tokių Klaipėdos erdvių, kokios išliko V.Karaciejaus fotografijose. Pasikeitė ne tik žmonių apdarai, bet ir jų veidai. Kaip ir paties miesto. Liūdėti dėl to ar džiaugtis – čia jau kiekvieno pasirinkimas.
Išryškino atmosferą
Autorius savo fotografijoms dažniausiai rinkosi bendrus planus, talpinančius pakankamai informacijos. Tokiu būdu sufleruodamas ne tik apie konkretų laiką ir vietą, bet ir apie neutralią savo poziciją fiksuojamo vaizdo atžvilgiu.
Viena vertus, V.Karaciejus siekia objektyvumo. Čia tvarkingus kadro plotus užsiima ne tik žemė, objektai, bet ir dangus, ryškesnei autorystei beveik nepaliekant vietos.
Kita vertus, jis eksperimentuoja, praplėsdamas vaizdą plačiakampiu objektyvu. Pastarasis dar labiau susintetina informaciją, tačiau į realų vaizdą jau įnešdamas akivaizdžių korekcijų.
Panašu, kad fotografui rūpėjo ne tik informacinis miesto klodas, jis siekė išryškinti ir kitą momentą – veikiau ne apčiuopiamą, bet pajuntamą – miesto atmosferą. Apsilaupę senosios architektūros sienos, baigiantys susmegti pastatai, kaip ir ūkų apardyti aštriabriaunių laivų korpusai ar vešli pieva Teatro aikštėje, išduoda ne tik uostamiesčio raidos pokyčius, bet ir liudija apie vis dar nekintančią jo atmosferą. Bent jau V.Karaciejaus fotografijoje.
Pakoregavo realybę
Autoriaus minties vingius dar labiau išryškino šiandienių technologijų įgalinti vaizdo manipuliavimo triukai. Anuometiniai ženklai, seniai likę tik nuotraukose ar miesto gyventojų atmintyje, čia nėra adekvatūs buvusiai tikrovei.
Parodai atspausdamas nuotraukas iš senųjų negatyvų, kurie beveik visi buvo nespalvoti, V.Karaciejus įvedė spalvą, papildomų detalių. „Man kadras turi būti išbaigtas, užsipildyti. Todėl ir pritaikiau dar papildomų dalykų“, – teigė autorius. Realybės korekcijos, anot jo, yra būtinos, kad atskleistų reiškinio esmę, išryškintų tam tikrus momentus, kurie bėgant laikui tampa ne taip lengvai „perskaitomi“.
Užpildydamas tuščius kadro laukus papildoma informacija – rupaus, gruoblėto paviršiaus faktūra, retsykiais vaizdą formuodamas iš kelių negatyvų, suteikdamas at-spalvį vienam ar kitam jo sluoksniui, fotografas pasiekė originalių sprendimų, peržengiančių tradicinės fotografijos sampratą. Tokiomis priemonėmis megzdamas aliuzijas į senųjų meistrų tapybos ar grafikos technikas, jis dar labiau padidino atstumą tarp nūdienos ir anuometinio miesto, tarp to, kas buvo ir kas yra.
V.Karaciejaus Klaipėda – tokia, kokią jis prisimena šiandien. Į kurią žvelgia jau per atitinkamą išgyvento laiko ir įgytų patirčių filtrą. Tai – ne Klaipėdos, o prisiminimų chronologija, subjektyvi miesto gyvenimo dokumentacija.
