Prisistatymo kodas – „Sublimacija“

Prisistatymo kodas – „Sublimacija“

gnas Kazakevičius

Jaunųjų Klaipėdos kūrėjų projektas „Sublimacija“, Klaipėdos dailės parodų rūmuose eksponuotas kovo 27 – balandžio 20 dienomis, atskleidė visą tiesą apie naujas uostamiesčio menines pajėgas. Tenka pripažinti, kad jos – pretenzingos, bet kol kas silpnos.

Jungtinės parodos – išeitis

„Sublimacija“ – tai tapytojų Irmos Leščinskaitės, Živilės Sabaliauskaitės, Astos Stasionytės, Martyno Rimkaus, muzikantų Monikos Liubinaitės, Viktoro Rubežo, šokėjų Agnijos Šeiko, Ingos Kuznecovos, Indrės Puišytės, Rasos Želnytės, Mariaus Zemnickio bei videomenininko Arūno Eimulio bandymas sukurti erdvę, kurioje, pasak jų, lankytojams leidžiama patiems pasirinkti jausmus. Dar pridėčiau – pasitikrinti, ar tai, kas turėtų sukelti liūdesį, nuteikia tave melancholiškai, ar pyktis įkvepia, o džiaugsmas įkerpa į uodegą?..

Menininkai tiesiogiai, drąsiai, ambicingai veržiasi it garai chemijos laboratorijoje. Ką ir į ką gi jie sublimuoja? Manau, kad save – į meną. Iš visų sferų į vieną konkretų „meną“. Ką jie sublimuoja? Savo patirtį. Arba dar nepatirtį. Ji vis tiek įdomi, nes byloja apie realią Klaipėdos jaunojo kraujo tirštumą, tankį, kritinę kūrybinę masę ir kitus rodiklius.

Situacija Klaipėdoje – tokia, kad čia nėra ir jau niekada nebus Vilniaus dailės akademijos vizualinių menų padalinio. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dailės katedros tapyba, švelniai tariant, kelia neviltį. Ypač prajuokino vieno jos diplomanto bandymas 2007 m. diplominį darbą parduoti Vilniuje, Pilies gatvėje… Kontekstas, gatvės kūrinių kanonas, konkurencija, – žodžiu, anekdotinis atvejis.

Todėl Klaipėdoje niekada nepamatysime jaunesnės kartos grynai tapytojų ar grynai skulptorių ieškojimų, nei grynai mediatorių ar fotografų etc. Kitą vertus, jungtinės parodos turėtų būti įdomesnės. Juk tam ir rengiamos? Juk cechinės neretai būna nuobodžios, dažniausiai tiesiog suneštinės.

Pagrindinė jungtinių, bendros koncepcijos parodų problema – kolegas jungiančių, vienas kitą pastiprinančių veiksnių suradimas. Atskirų sferų menininkų jungtinės parodos turi pranašumą – jų nariai gali pasiūlyti netikėtų sprendimų savo grupės kolegoms ar kurti bendrus kūrinius.

Sveikintina bendra idėja

Tai, ką matome projekte „Sublimacija“, sveikintina. Yra bendra idėja. Jaučiamos pastangos sukurti bendrą foną eksponuojamiems kūriniams. Labai daug entuziazmo. Jaunųjų autorių žvilgsniai: na, vertinkite, mes TAI padarėme. Ir tas užliūliuojantis saugumo jausmas kolegų masėje, tas pritariančiųjų choro aleliuja… Tokio tipo grupei – Klaipėdoje analogų nėra. Grupė „Žuvies akis“ niekada nedarė sintetinių projektų, kiekvienas narys dažniausiai pristatydavo save.

Dailės parodų rūmų pirmojo aukšto salėje išskleistame projekte „Sublimacija“ savo darbus eksponavo įvairių menų mokslus baigusieji ir tebestudijuojantys. Dėstytojai ir studentai. Pastarųjų – dauguma. Autoriai demonstravo, kaip viena meno šaka, išraiškos formatas gali pereiti į kitą, susijungti; kaip žmogus, paveiktas meno, turėtų patirti tam tikrai emocinei būsenai būdingas asociacijas. Sublimacija – tai būvių pokytis, kai objekto, kuris yra „kankinamas“, esmė nesikeičia.

Iš projekto anonso: „Žodis „sublimacija“ reiškia tam tikro objekto perėjimą iš vienos būsenos į kitą, veikiant išoriniams faktoriams. Dažnai šis terminas naudojamas psichologijoje apibūdinant žmogaus perkėlimą iš vienos emocinės būsenos į kitą – iš meilės į pyktį, iš liūdesio į baimę ir t.t. Jaunųjų menininkų jungtinis audiovizualinis projektas „Sublimacija“ jungia tapybą, muziką, šiuolaikinį šokį ir videomeną, kiekvienam žiūrovui suteikdamas progą individualiai išbandyti, kokius jausmus sukelia meno kūriniai ar procesai”.

Iš enciklopedijos: „Sublimacija – psichoanalitinės teorijos požiūriu – tai gynybos mechanizmas, kai žmonės savo nepriimtinus impulsus nukreipia į socialiai priimtiną veiklą. Tai nesąmoningas žmogui nepriimtinų potraukių pavertimas ir realizavimas visuomenėje toleruojama forma. Tai, kas legalizuota. Pvz. pornografijos ir net prievartos sublimacija gali tapti erotinis menas“. Čia tarp kitko.

Neapglėbė asociacijomis

Jums leidus, man labiau patinka cheminis šio reiškinio apibrėžimas, teigiantis, jog tai yra junginio virtimas dujomis tiesiogiai iš kietosios agregatinės būsenos, praleidžiant tarpinę skysčio fazę. Čia daugiau mistikos ir metafizikos – pabandyti užčiuopti tai, kas esti tarp eilučių. Kitaip tariant, netikiu galimybe savaimingai egzistuoti tik džiaugsmui ar tik baimei.

Šioje parodoje taip pat būta santykio su chemija. Vienas kūrinys – džiaugsmo atitikmuo vaizdavo endorfino molekulę. Tačiau trūko jos ir mūsų ryšio. Trūko jos visa apimančio mastelio. Kodėl gi jai nenusileidus iš palubių ir neapglėbus ir žiūrovo, ir mergaitės baldakimu?..

Kodėl neapglėbus mergaitės, kuri, deja, tik per parodos atidarymą gulėjo ant čiužinio ir visai nekėlė emocijų. O dar vėliau mergaitė pasirąžė, pasirąžė savo kolegoms ir pabėgo… Pabėgo nepalikusi nuogų pėdučių pakutenimui. Jų labai trūko parodos metu. Nes šis objektas – vienas asociatyviausių, bene geriausiai galėjęs išreikšti sublimacijos idėją.

Todėl pirmąją vietą atiduočiau A.Šeiko ir Co, jeigu TV bei koncepcijų lapeliai su autorių pavardėmis būtų aukščiau. Labiau būtų pasiteisinusi projekcija, kuri, tikiu, būtų ištraukusi „artikuliacijos – neartikluliacijos“ sublimaciją žymiai efektyviau. Ištraukusi ir figūras, ir jų šešėlius, ir jų emocinį pasidauginimą, ir sielos judesius, kuriuos kausto TV ekrano rėmai.

Vienodo dažnio ir tankio

Menas – hiperbolė. Ji būtina, kad labiau pagreitintų suvokimą, paskatintų emociją ir priartintų vaizdą prie žiūrovo. Teatre jausmų hiperbolizavimas veikia puikiai. Ir vizualiniame lygmenyje. Scenografijoje. Ir judesyje, ir mimikoje, ir tekste. Ir niekas nesipiktina dėl perdėtos išraiškos formų. Tačiau parodų salėse šiandien reikalaujama tyrumo, minimalizmo, išgryninimo. Jeigu norite būti šiuolaikiški.

Deja, dauguma užkimba ant šio kabliuko ir net labai labai norėdami išsireikšti teatrališkiau, ekspresyviau kalba puse burnos. Arba rėkia tyliai. Nes, kas bus, jei pastebės?.. Tik pagalvokite, jus pastebės ir sukomentuos… Jūs tik pagalvokite, pastebės!

Sublimatoriai, regis, pasidavė šiai tendencijai. Nors pavartotos tikrų tikriausios, tikrai tikros šiuolaikinės išraiškos priemonės – televizoriai, ausinės, muzikinis miksas, kuklūs akcijos elementai, sukurta erdvė bendram patyrimui, pasigedau to kažko, kas daro parodą išskirtinę. Šiuo atveju, to, kas vizualizuotiems jausmams suteiktų emocionalumo.

Dabar visos perteiktos būsenos – vienodo dažnio ir tankio, masės ir įtampos. Menininkų suprojektuota erdvė – analogiška žmogaus psichinės pusiausvyros būsenai. Na, tikrovėje tai beveik neįmanoma, kaip neįmanoma psichologinė sublimacija, kuomet pereinama iš džiaugsmo į pyktį ir atvirkščiai. Todėl man labiau patinka cheminė–fizikinė normalių sąlygų apibrėžtis. T. y., kai žinai egzistuojant tarpinę junginio grandį, nors jos normaliomis sąlygomis „apčiuopti“ neįmanoma.

Renkuosi „Šauksmą”

Parodoje kiekvieną emociją pasidaliję autoriai bei jų grupės stengėsi vizualizuoti ar įgarsinti. Būsenų bendratis, perėjimai buvo užfiksuoti judesiu ir garsu, užsidėjęs ausines galėjai išgirsti mielą garsinį pyragą iš visų jau minėtų sluoksnių. Tačiau neblogą unifikuotą bendratį nustelbė vizualistai, kuriems įvaizdinti nekintančią, kondensuotą „būseną“ (tai tiesiog liūdesys, o ne liūdesys ir ar liūdesys +), bet ne patį perėjimą, kuris yra įdomiausias, sekėsi žymiai prasčiau.

Taigi, ką pasirinkti, kas yra tikroji esmė – tarpinė būsena ar ypatingų emocijų nesukeliantis etalonas „Džiaugsmas“, „Liūdesys“, „Baimė“, „Pyktis”? Jei rinktis, tai daugiau emocijų turėtų spinduliuoti sąlyginis „Šauksmas“. T. y. daugiau nei būsena. Būsena be pradžios ir pabaigos, nors mes žinome, kad ji pasibaigs bent jau garso prasme. Pats šauksmas tarsi munchiškoji metafora gali būti paspirgintas baimės, pykčio, neapykantos… Iš esmės viskas yra apgaulinga. Ir viskas yra impresionizmas. Ir kiekviena akimirka – tikra ir netikra vienu metu.

Taigi, kaip statiškai t. y. tapybiškai gerai ir įtikinamai pavaizduoti pyktį arba baimę? Tai ne kiekvienam profesionalui įkandama. Todėl nestebina, kad parodoje „Pyktis“ perteiktas banaliai. Išcentriškai patėkšta drobėje violetinė rusvai juosva bala ir tiek. Blizga, suburbuliavę džiūvimo efektai… Primena dabar madingų meno terapijos kursų pratybas.

„Baimė“ – nyki tapybos maniera. Vaikiška ir primityvu. Įspūdis yra, anatomijos – ne. Valdingų dėdžių ir tetų baimė, nutapyta beviltišku spalviniu, šmurglinu betoniniu koloritu, iškankinta maniera. Tai veikiau nevil-tis nei baimė. O tą priešais paveikslą kabančią Iljičiaus lempute uždegti vertėjo, – jos, o ne prožektoriaus apšvietimas būtų paslėpęs trūkumus ir sukūręs tą farsinę atmosferą, ku-rios, regis, autorius ir siekė.

Geriau sekasi I.Leščinskaitės tatuiruotoms abstrakcijoms, suspaustoms iki projekcijos skritulio. Jokių paveikslų. Mažiau materijos, mažiau neaiškumo, mažiau prasmės, kažkas tolimo, pradingstančio, kaip senuose filmuose prieš the end. Galimas ir toks „Liūdesio“ variantas.

Subjektyvi nuomonė

Kiekvieno menininko kūrybą, kiek-vieną koncepciją kritikai vertina daugiau ar mažiau subjektyviai. Menininko išreikšta emocija yra lygu mums kilusioms asociacijoms? Kaip teisingai suvokti tai, ką menininkai perteikia? Šiuo atveju, man liūdesį gali sukelti vieni dalykai, bet kitą tai gal pradžiugins. O kitų pyktį aš matau galbūt spalvotai…

Nepaisant džiuginančio momento, kad Klaipėdoje radosi veiklus bendraminčių sambūris ir kad perspektyvų yra, paroda yra silpna. Pretenzijos akivaizdžios, tačiau visuma atrodo skurdžiai. Lie-tuvos kontekstas? Kaip studentų eksperimentas Kaune ji dar praslystų, tačiau Vilniuje, geriausiu atveju, liktų nepastebėta.

by admin