Pro giedančias uolas

Pro giedančias uolas

Žiupsnelis minčių meno leidinio “Durys” dešimtojo gimtadienio proga

Andrius MIEŽIS. Devynios pradžios. 2004 m. Akrilas, drobė, 100×100 cm. Vytauto LIAUDANSKIO fotoreprodukcija

RITA BOČIULYTĖ

“Klaipėdos” dienraštis jau dešimt metų, dažniausiai kiekvieną paskutinį mėnesio trečiadienį, Jus pasiekia su meno leidiniu “Durys”. Dešimt metų “Durys” atviros meno kūrėjams ir vartotojams. Su viltimi, kad mes reikalingi vieni kitiems. Ypač dabar, kai nyksta ribos tarp gero ir prasto, turiningo ir banalaus, savo ir svetimo, tobulo ir netobulo, profesionalaus ir mėgėjiško meno.

Šiais postmodernizmo laikais ne vienam abejonę kelia šiuolaikinio meno atvirumas. Kas žino, gal už jo slypi teatrališka apgaulė, vertybių skalės nebuvimas, pasimetimas, dvasinė sumaištis?.. O gal interpretatorius linkęs apsigauti, nes postmodernizmo kūriniai dažnai vizualūs, žaidybiški, tarsi nereikalaujantys suvokimui didesnio pasiruošimo ar estetinės kontempliacijos.

Kita vertus, tradicinė tokių meno kūrinių analizė tampa bejėgė. Mat iš tikrųjų “tradicinės estetikos kategorijos ir vertinimai darosi nepajėgūs, norėdami aprėpti tą tokią margą, prieštaringą meno patirtį”, – kaip pastebi filosofas Algirdas Gaižutis.

Kas belieka meno kritikai? Remtis tradiciniais kriterijais ir tapti dogmatiška, ar pasikliauti subjektyviu skoniu, subjektyviomis nuostatomis bei vertinimais ir rizikuoti “nuslysti paviršiumi”? Gal ir ne tokia jau baisi rizika ir nuodėmė, kai pats postmodernusis menas tarsi plūduriuoja paviršiumi, ir tai, anot Eugenijaus Ališankos, “tampa daugia-prasmiškų postmodernizmo interpretacijų šaltiniu”.

Atsiduoti interpretacijoms, improvizacijoms, džiazuoti… Ir taip tapti dar vienu postmodernizmo ženklu, tarpininku (ne itin patikimu) tarp kūrėjo ir suvokėjo? Nebent priimti tokią nuostatą, kad postmodernizmo visuomenėje “kūrinys, interpretatorius, sociokultūrinė interpretatoriaus situacija veikia vienodomis teisėmis. Jie yra vienas nuo kito priklausomi, vienas kitą palaiko ir vienas kitą kuria”. Kaip teigia filosofas Virginijus Kinčinaitis, “tai save atgaminantis hermeneutinis ratas, ir tik jo dėka meno kūrinio prasmė yra nuolat nauja. Tačiau galutinės prasmės nebuvimo sąskaita”.

Vieno didžiausių XX a. mąstytojų, vokiečių filosofo Hanso Georgo Gadamerio teigimu, meno kūriniai “kalba”, “tikrai yra čia tik tuomet, kai prie jų sugrįžtama”. Anot Gadamerio, būtis atsiskleidžia iš tapsmo, ir taip pritaikoma menui: “Kažkas mums atsiveria, kai ką nors teisingai suprantame. Taigi tai visiškai nereiškia, kad mes kažką “įskaitome” arba įdedame, ko tenai nėra. Veikiau “išskaitome tai, kas yra, kadangi tai atsiskleidžia”.

Gadamerio teigimu, tokia yra meno patirtis, žmogus ne tiesiog prisiima kažką, veikiau jis pats tame ištirpsta. Meno kūrinys, anot jo, kaip mitas, kaip sakmė, būtent todėl, kad vienodai nuslepia kaip ir parodo tai, ką sako. Toks kūrinys kalba kaskart iš naujo. Žinoma, jei turi ką pasakyti, – pridurčiau.

Anot filosofo Eligijaus Džežulskio-Duonio, “kiekvienas interpretuoja tą patį meno kūrinį savaip: mato ar girdi jame tai, ką nori, tai, ką išeina pamatyti ar išgirsti. Bet kas tuomet sudaro kūrinio meniškumą? Jo perkamumas, galimybė vartoti?..”. Filosofas primena, kad be žiūrovų, be reakcijos, pačių jų buvimo, nėra ir kūrinio. Tai visada buvo meno esmė.

Bet manęs, kultūros žurnalistės, tai nepaguodžia. Nors, anot žymaus kultūros teoretiko Georgo Steinerio, šio amžiaus dvasia yra žurnalistinė, tenka pripažinti, jog žurnalistikos pretenzijos į žmonių darbus ir dienas yra totalitarinės. Būtent todėl. Gyvename laikais, kai “išnyksta ribos tarp akademinės ir žurnalistinės plotmės, tarp nelaikiškumo ir kasdieniškumo, (…) pašnekesys apie kultūrą, kultūringas šnekėjimas, šnekėjimas apie tokį šnekėjimą užpildo tam tikrą politinį vakuumą. Jis išblaško, t.y. padeda užsimiršti ir teikia pramogą. (…) Mes nerimastingai trokštame įsiterpimo, aiškinamojo, vertinamojo tarpininkavimo tarp mūsų ir pirminio lygmens, (…) siekiame imuniteto, kurį teikia netiesioginis santykis” (G. Steiner, “Tikrosios esatys”).

Anot Steinerio, per žurnalistiką, per žurnalistinę-akademinę raišką savybingoji vertė, kuriamosios galios, kūrybinės valiutos santaupos, kitaip sakant, estetinis gyvybingumas yra kasdien nuvertinamas. Steinerio nuomone, “antrinis lygmuo – mūsų narkotikai. Slopinantis žurnalistinis, teorinis gaudesys mus tarsi lunatikus sergsti nuo neretai tiesiog akinančio, įsakmaus grynos esaties švytėjimo”.

Perfrazuojant Steinerį, belieka nepraplaukti pro giedančias uolas, kurių giesmę užslopina arba susintetina pasaulietinės pastabos ir kritika. Betgi kaip? Kaip nepraplaukti, išgirsti?.. Belieka norėti, – kaip pasakytų klaipėdietis dailininkas, VDA prof. Algis Kliševičius.

by admin