Pro memoria tapytojui Vidui Pinkevičiui

Pro memoria tapytojui Vidui Pinkevičiui

Rita Bočiulytė

Po sunkios ligos, eidamas 63-iuosius metus, balandžio 12-ąją mirė vienas ryškiausių ir originaliausių Klaipėdos dailininkų Vidas Pinkevičius (1949–2012).

Baigėsi jo kelionė magiškais gyvenimo ir kūrybos labirintais. Dabar tik iš fotografijos žvelgia daugeliui klaipėdiečių gerai pažįstamas, įdėmaus žvilgsnio, šešėliuotas šio dailininko – vienišiaus, „krabo atsiskyrėlio”, kūrybos maniako, tikro kosminės kuriamosios energijos laidininko – veidas.

Nors turėjo freskos ir mozaikos dailininko specialybę, V.Pinkevičius labiau buvo žinomas savo aliejinės tapybos paveikslais ir kaip virtuoziškas piešėjas. Jis paliko sausakimšas dirbtuves savo didžiausio turto – sklidinai pilnų gilios minties ir spalvingos, turtingos plastikos aliejinės tapybos paveikslų stirtas, nuostabiausių piešinių šūsnis. Nebuvo iš tų, kurie skuba parduoti ar dovanoti savo darbus. Brangino juos visus, nes kūryba jam buvo didžiausias gyvenimo džiaugsmas ir prasmė. Kol pajėgė, iki pat tol, kol nepagydoma liga paguldė jį į patalą, Vidas kasryt į savo studiją žingsniavo lyg į darbą, niekada neatostogavo, tapė ir piešė neprarasdamas azarto net savaitgaliais. Tai jam buvo svarbiausia. Tūkstančiai paveikslų, šūsnys piešinių per beveik keturis intensyvios kūrybos dešimtmečius užkariavo kone visą jo dirbtuvių erdvę, o jis vis pradėdavo naujus, kai pritrūkdavo drobės, užtapydavo senus arba griebdavosi eskizų bloknoto. Reto darbštumo ir produktyvumo kūrėjas ištikimai laikėsi priesako „Nė dienos be paveikslo“.

„Nesibaigiantis siužetų, vaizdų, temų srautas jo rankomis gulė ir gulė į drobes ir nesuskaičiuojamus piešinių lakštus – dešimtimis tūkstančių – kiekvieną dieną, kiekvieną darbą pripildydamas atsakomybės jausmu grįsto prasmingo turinio. Žiūriu į tapybos darbų pilną nemažą poros kambarių dirbtuvės erdvę, piešinių lakštų „babelius“, ir mintyse nejučia išplaukia poetės sakinys: „Aplink Žemę keturis kartus“… Kažin, ar tai tik metafora…“, – apie kolegos ir bičiulio kūrybą prieš vieną paskutiniųjų V.Pinkevičiaus pa-rodų mintimis dalijosi tapytojas Juozas Vosylius.

„Aš jį vadindavau kariu. Nes jis buvo toks tvirtas, visada kūrybingas, kasryt darbingas. Ir kiek padarė!.. Mes nė vienas tiek nepadarėm toli gražu“, – kalbėjo su širdgėla tapytojas Danas Andriulionis, išgirdęs apie seno gero draugo mirtį.

V.Pinkevičius daugiausia tapė figūromis knibždančias kompozicijas ir peizažus, istorinės, mitologinės tematikos darbus, imponuodamas itin ekspresyviu braižu, formų ir faktūrų „audromis“, spalvų dermėmis. Bėgant dešimtmečiams dailininko tapybos maniera mažai kuo pasikeitė, nuo savojo kelio jis „nenuklydo“, liko ištikimas koloristinei, ekspresyvios tapybos mokyklai, savo skubriam, smulkiam potėpiui, mėgo varijuoti tomis pačiomis temomis ir motyvais, iš kurių vienas jo mėgstamiausių buvo Klaipėdos senamiestis.

Daugiafigūrėse, dinamiškose V.Pinkevičiaus kompozicijose nerimastingai skubančių, besiblaškančių personažų skruzdėlynas kiekvienąsyk atsiverdavo vis kitaip, formų ir faktūrų sūkuriuose, turtingose spalvinėse dermėse ir potėpių raizgalynėje užkoduotomis simbolinėmis prasmėmis ir filosofinėmis potekstėmis. Egzistencinės įtampos kupini V.Pinkevičiaus peizažai ir figūrinės kompozicijos, besiremiančios lietuvių liaudies folkloru ar bibliniais siužetais, tarsi atkeliavę iš nenusakomo laiko, bet artimi ir suprantami šiuolaikiniam žmogui – pasimetusiam, abejojančiam, tuščiomis akimis žvelgiančiam į dangų… Jų autorius savo kelionę kūrybos labirintais tęsė nedvejodamas, skubėdamas ir vis melsdamas likimo, kad kuo ilgiau ji nesibaigtų. Toks magiškas buvo tos kelionės stebuklas, kurio motyvas nuolat spurdėjo V.Pinkevičiaus paveiksluose…

V.Pinkevičius gimė 1949 m. lapkričio 9-ąją Šiaulių rajono Gruzdžių miestelyje. 1973 m. baigė Vilniaus dailės institutą (dabar – Dailės akademija), nuo tol gyveno ir kūrė Klaipėdoje, nuo 1986 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Jis daug metų mokytojavo Klaipėdos vaikų dailės mokykloje (dabar – Klaipėdos Adomo Brako vaikų dailės mokykla), vis dėlto daugiausia laiko skyrė kūrybai savo dirbtuvėse.

Kasdienis įtemptas darbas subrandino per 40 asmeninių parodų – didesnių ir mažesnių, tapybos ir piešinių, ir čia, ir ten, ir dar toliau. Tai tik maža dalis, ką būtų galima iš to aruodo parodyti. Darbų iš dirbtuvės irgi išėjo į Rytus ir Vakarus, šiapus ir anapus Baltijos ir Atlanto, pasklido pas kolekcininkus Lietuvoje, JAV, Rusijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Olandijoje… Jų kelionė nenutrūkstama ir ilgaamžė, nes tai menas. O tikras menas – nemirtingas; mirtingi tik jo kūrėjai.

by admin