„…Pro Seirijus jei kada bekeliausi…“
Gytis Padegimas
Šia kryptimi nuo pat ankstyvos vaikystės tekdavo vykti su tėvais lankyti senelių, tėvo tėvų Vladislavos ir Juozo, gyvenusių atokiame vienkiemyje ant kalvos tarp miškų Seirijų apylinkėse Dubravų kaime. Sekant seniausiais atsiminimais, pirmiausia atsiduriu apleistame „išvežtų žmonių“ sode Miroslavo kryžkelėje. Čia kartais netgi ilgas valandas laukdavome jauniausio tėvo brolio dėdės Vlado iš Dubravų važnyčiojamo vežimo.
Kadangi tais laikais, 50-aisiais, su tolimu kaimu nebuvo jokio telefoninio ryšio, o ir arkliuko greitis ne taip jau paprastai apskaičiuojamas, tai laukti kartais tekdavo, kaip man, 3–4 metų vaikui, tada atrodė, valandų valandas… Tarp aukštų žolių ir krūmų didelių medžių paunksnėje prasimanydavau savitų žaidimų, na, o suaugusieji, tėvai ir jų draugai, valandų valandas susėdę pavėsyje kalbėdavosi, o kartais netgi dainuodavo. Tik tos kalbos „išvežtų žmonių“ sodybvietėje turbūt nelabai linksmos būdavo, nes, priėjęs pasiklausyti, vis būdavau siunčiamas žaisti savo žaidimų… Na, o kai gerokai užsilaukus ir praalkus iš už posūkio sudardėdavo vežimas ir pasigirsdavo linksmuolio dėdės balsas, džiaugsmui nebūdavo galo… Toliau – kelių valandų kelionė per laukus ir daugiausia miškus, patogiai įsitaisius ant močiutės Vladzios austais divonais užtiestų kvepiančio šieno gūžtų…
Įsirėžė į atmintį vienas kartas, kai dėdei atvežus mus atgal į kryžkelę nebuvo jokio transporto Alytaus kryptimi ir teko eiti pėsčiomis. Tėtė su draugu, jaunu inžinieriumi iš Kauno Aldonu Kulakausku, kurio tėviškė irgi buvo tuose kraštuos, nusilaužė tvirtą lazdą ir ant jos sukabino kelis lagaminus, kuriuos nešė paskui lyg kokį medžioklės laimikį…
Kadangi niekada daugiau gyvenime neteko matyti tokio keisto bagažo gabenimo būdo, tai ši detalė man stipriai įsirėžė į atmintį. Kaip ir kažkodėl tos kelionės metu pakelėse daugiausia pasitaikę balti arkliai, iššaukę mano klausimą, kodėl jie vienmarškiniai, ir mamos alytiškės Onutės Urbonaitės-Padegimienės atsakymą, kad dar rytas, o be to, jiems ir labai karšta…
Žymiai vėliau pasirodė nedidukas, visada sudulkėjęs autobusiukas, kaip tada žmonės sakydavo, „kursavęs“ maršrutu Alytus–Panemunė per Seirijus ir Krikštonis. Nuo Panemunės kryžkelės iki senelių sodybos irgi tekdavo eiti maždaug porą valandų, tačiau besiklausant tėčio pasakojimų apie nutikimus iš jo vaikystės, piemenavimo metų, besimokant užburiančių kiekvienos lomelės ar kalnelio vardų, lankant buvusias sodybvietes, tas kelias niekada neprailgdavo.
Lankydavome dažniausia prie Nemuno buvusią ankstesnę, prieš apie 35-uosius išsikeliant „ant kolionijų“, senąją gatvinio Dubravų kaimo vietą. Tėtis pasakojo apie Seirijų žydelį kromelninką, kuris, matyt, paniręs į sėkmingo biznio reikalus, nepastebėjo, kad jau temsta, o į Seirijus dar tolimas kelias… Jis apėjo keliskart visą kaimą, siūlydamas gerą užmokestį už parvežimą į Seirijus, ale negi kas dabar mes savo darbus ir bogins žydelį „vidury nakties“ į Seirijus. Svietas dar to nematė! Kur buvęs kur nebuvęs, jau visai sutemus nelaimėlis visas sukaitęs vėl atsidūręs mano senelio Juozo sodyboje ir pasakęs: „Ui, Jozu, parduok man šitų akmenį, kur ant kiemo mėtosi.“ Kur čia neparduosi, kam to akmens bereik. Ir susilygsta akmenį parduoti už kelis litus. Koks sėkmingas biznis! Žydelis ir sako: „Ale, Jozu, tu man tų akmenį namo in Seirijus nuveši!“ Žinoma, nuveš. Kur čia nenuveši prekės, tokį gerą biznį prasukęs, ir senelis Juozas kinko arkliuką… Po kelių valandų kelio, pasiekus kromelninko trobikę, senelis ir klausia savo pirkėjo: „Tai kur akmenį išverst?“ O šis atsakęs: „Jozu, kai aš tau daviau didelį pinigą, tai tu nenorėjai biedno žydelio namo parvežti, o kai aš tau pasiūliau už mažą pinigą parvežt akmenį, tai tu jį su džiaugsmu parvežei… Tai dabar gali jį vežtis atgalios! Aš jau namie…“ „Grįžo senelis Juozas namo paryčiais susimąstęs“, – baigia savo pasakojimą tėtis.
Kelią pėsčiomis į senelių sodybą labai sutrumpindavo ir stebuklingi, dabar dar man ausyse skambantys praeinamų vietų vardai, irgi apipinti įvairiausiomis poringėmis. Dubravų laukuose stūkso Žvirbliakalnis, Kregždekalnis, Persetų bei Skuistų kalnai. Šio, esančio prie pat senelių sodybos, privengdavau, nes kaimynę Buikuvienę velnias su raudonomis kelnėmis ant jo buvo vedęs šokti. Vos rožančiumi atsigynusi vargšelė… Turėjo savo vardus ir lygumos – Nuoteka, Lygulis išdagas, Kupscinis išdagas. Sodybos pakalnėje išsidriekusi puiki beržų alėja vadinosi Lovos rėvas. Kaimui dar tebeesant prie Nemuno, vienam gyventojui naktimis nepažįstamas balsas liepdavęs eiti į tą vietą ir ieškoti paslėpto lobio… Tėtis pasakojo, kad jo vaikystėje ta vieta buvusi visa iškasinėta.
Sugalvodavo naujų pavadinimų ir tėtis – štai akmenų krūsnį, kurią jis kažkada su savo tėvu ir broliais sudėjo, surinkę akmenis iš dirbamų žemių, mano dideliam džiaugsmui, pavadino Kiškių bažnyčia, ir aš vis taikydavausi slapčia prie jos prisėlinti, kad pamatyčiau besimeldžiančius kiškius… Na, o važiuojant autobusiuku ir jam artėjant prie Seirijų, tėtis visada pastebimai pagyvėdavo, ir prasidėdavo nuolatinis tiesiog ritualiniu tapęs pasakojimas-ekskursija po jo vaikystės Seirijus… „Štai čia buvo Slavaticko restoranas, ana va ten – Beiralo malūnas, ir taip toliau, ir taip toliau“ – tiesiog šaukdavo įsiaudrinęs tėtis, mostaguodamas rankomis, autobusiukui dardant jo vaikystės didmiesčio „bruku“… Jau vėliau, ankstyvais 60-aisiais, šeimai persėdus į jo vairuojamą „Volgą“ ir iš Kauno važiuojant į Dubravus, tėtis parodė ir nediduką sukiužusį namelį netoli A.Žmuidzinavičiaus gimtosios vietos, kitoje gatvės pusėje, kuriame pas tolimus giminaičius jis gyveno, lankydamas mokyklą Seirijuose. Tas namelis, visai susmegęs į žemę, dar tikrai tebestovėjo prieš keletą metų.
Kiek kartų važiuodavome pro Seirijus, tiek kartų tėtis, mano ir jaunesnio mano brolio Ryčio džiaugsmui, o mamos ir močiutės siaubui, tiesiog paleisdavo vairą ir pradėdavo eilinę savo poringę apie „didžiuosius Seirijus“, o mes su broliu springdami juoku šaukdavom: „Štai čia buvo Slavaticko malūnas!“ „Ne Slavaticko, o Beiralo!“ – šaukia pykdamas tėtis, o mes tiesiog leipstame juoku. Dabar gaila, kad tas juokas taip ir užgožė visą Seirijų topografiją ir antropologiją, išskyrus Beiralą ir Slavaticką…
Per Vėlines būtinu lankymo tašku tarp Alytaus ir Krikštonių kapinių, kur palaidoti šeimos nariai, įsiterpdavo ir ant aukštos kalvos įsikūrusios Seirijų kapinės. Kol dar trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje nebuvo įsteigta Krikštonių parapija bei kunigo Reitelaičio pastatyta bažnyčia ir šalia jos atidarytos kapinės, Dubravų gyventojai buvo laidojami Seirijuose. Šalia neseniai išgarsinto „paskutinio Kęstutaičio“ kukliame kape ilsisi ir mano tėčio prosenelis Motiejus Pagoželskas iš Dubravų bei senelio pamotė su netikru senelio broliu – Nemune paskendusiu jaunuoliu. Šis užrašas užmina mįslę: kada gražiai lietuviškai skambanti pavardė Padegimas buvo sulenkinta ar atsirado kaip lenkiška, o tik vėliau buvo sulietuvinta…
Na, o kapinėse visada susitikdavome daugybę artimesnių ir tolimesnių giminių, kaimynų, tėvų vaikystės ir jaunystės draugų… Į kapines visada važiuodavo pilna šeimos narių mašina, vėliau jos gretos pradėjo retėti… Pamenu paskutinę tokią išvyką dviese su tėčiu daugiau nei prieš dešimt metų, po kurios tėtis dėl nusilpusio matymo nustojo vairuoti, bet savo maldelę apie Slavaticko restoraną ir Beiralo malūną ir tada atkalbėjo… Dabar per Vėlines nuo vaikystės pažįstamas kapines apvažiuoju vienas ir būtinai aplankau tėčio dėdėno Bernasiaus Petrausko, kaimo kalvio, seniai negyvenamą sodybą Krikštonyse prie Nemuno, kur kieme dažnai ganosi baltas arklys…
Per Seirijus man jau 26 metus tenka ir vienam, ir su draugais važinėti į savo sodybą Dzūkijos miškuose. Prieš kelerius metus, belaukdamas autobusu atvykstančios draugės, pasivaikščiojau po šį savitą, tokį brangų mano šeimos ankstesnėms kartoms miestelį. Labai maloniai nuteikė buvusios tėčio mokyklos skoningai sutvarkyta aplinka, dar tokie jaukūs gėlių darželiai prie namų net ir centrinėse gatvėse. Nuo šventoriaus kalnelio buvo galima matyti, tiesa, ne baltus, bet vis taip pat sukauptai žolę rupšnojančius arklius. Nemaloniu kontrastu pasirodė elektros dėžės – lyg kokios elektros kėdės, prie kiekvieno namo išneštos į gatvę ir bjaurojančios tradicinę miestelio viešąją erdvę.
Dabar Seirijuose galima stebėti šiuolaikinius paradoksus. Jau iš tolo, artėjant prie miestelio, iki skausmo pažįstamą Dzūkijos peizažą gožia šiuolaikiniai monstrai – vėjo malūnai. Duok, Dievuli, kad šie griozdai visada sulauktų vėjo ir duotų daugiau naudos negu žalos… Vilties, kad pavyks suderinti šiandieninio žmogaus poreikius su aplinka, teikia kitoje Seirijų pusėje – Ročkiuose kylančios sodybos, kurių gyventojai suvažiavo čia iš didelių miestų, pasiryžę kurti ir puoselėti ekologišką, gamtai draugišką gyvenseną.
