Projektas „KITI 4“: analoginės fotografijos misticizmas
Šiąvasar Klaipėdos fotografijos galerijoje ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius pristatė tęstinį fotoprojektą „KITI“.
Danguolė Ruškienė
Ketvirtus metus iš eilės vykstančiame projekte šiuosyk dalyvauja 11 autorių: Inga Dinga (Vilnius), Redas Šilinas (Palanga), Gintaras Varnagys (Dublinas), Žilvinas Glušinskas (Kaunas), Levas Žiriakovas (Vilnius), Vytas Matkus (Kėdainiai), Vadimas Šamkovas (Vilnius), Mindaugas Gabrėnas (Niujorkas), Giedrius Petrauskas (Kaunas), Gintas Kavoliūnas (Vilnius) ir Juozapas Kalnius (Klaipėda).
KKKC Parodų rūmuose paroda veikė birželio 14 – liepos 21 dienomis, Klaipėdos fotografijos galerijoje ją galima aplankyti iki rugpjūčio 4-osios.
Siekia suaktyvinti diskusiją
Projekto kuratoriaus Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko Dariaus Vaičekausko teigimu, ir šiais metais projekto „KITI“ tikslas išliko toks pat – sudaryti sąlygas savo kūrybą pristatyti nežinomiems ar mažiau žinomiems autoriams, taip paskatinant juos aktyvesnei kūrybinei ir parodinei veiklai, kartu savotiškai stimuliuojant šių fotografų įsiliejimą į jau susiformavusį lietuvių fotomenininkų sluoksnį.
Akivaizdu, kad šįkart buvo siekiama dar labiau suaktyvinti diskusiją apie tradicines ir eksperimentines raiškas fotografijoje, nebijant šių procesų eskiziškumo ar fragmentiškumo. Jau praėjusiais metais projekte „KITI“ buvo priartėta prie archajiškų technologijų, kai jame dalyvauti buvo pakviestas šiaulietis Martynas Juras, pristatęs ambrotipijos technika sukurtas fotografijas. Šių metų projekto „KITI 4“ autoriai išimtinai kuria vien analoginės fotografijos srityje, naudodami mechaninius ir cheminius vaizdų išsaugojimo metodus.
Toks prisirišimas prie senosios technikos liudija ne tik nostalgišką jų požiūrį į kūrybinį procesą. Jis tampa ir savotiška protesto forma prieš nuolatinį skaitmeninių technologijų progresą, neretai koreguojantį / niveliuojantį ir pačią kūrybos sampratą.
Archajiškumas ir netikėtumas
Anot projekto dalyvių, juosta galima sukurti nepakartojamą, tik tokiai fotografijai būdingą šviesotamsą, kuri suformuoja ypatingą vaizdo plastiką.
Daugumą autorių žavi ne tik sunkiai nuspėjamas kūrybinio proceso rezultatas ar rituališkumas spaudžiant nuotraukas laboratorijoje, bet ir iš anksto užprogramuotas nuotraukos archajiškumas. Jis čia – tikras, toks, kokį pavyko užfiksuoti, be papildomų korekcijų kompiuterinėmis programomis.
„Juosta yra nuoširdesnis būdas išreikšti savo jausmus. Čia slypi tikrumas ir kartu netikrumas. O jeigu tiksliau, tai neužtikrintumas, nuolatinis siurprizas – pavyks savo idėjas perteikti ar ne“, – teigė M.Gabrėnas.
Anot projekto autorių, technologiniai dalykai dar labiau leidžia priartėti prie analoginės fotografijos esmės, kur rezultatas ne tik sunkiai nuspėjamas, bet dažnai pilnas netikėtumų, kai užfiksuotame kadre atrandi kažką visiškai naujo, atrodo, lyg ir nematyto. Tai ypač būdinga pinhole fotografijai. „Kiekvienas juostoje ar fotopopieriuje lėtai gimstantis kadras įsimena giliau nei skaitmeninėje kortelėje, nes su juo spėji susibičiuliauti“, – dar vieną argumentą pateikė I.Dinga.
Universalaus laiko sintezė
Šiųmečio projekto „KITI“ geografija, kaip ir praėjusių metų, neapsiriboja vien Lietuvoje gyvenančiais autoriais.
Nors projekte dalyvauja išimtinai lietuvių fotografai, tačiau jie gyvena bei kuria įvairiuose Lietuvos ir užsienio miestuose. Kaip tvirtino projekto sumanytojas D.Vaičekauskas, projekto „KITI 4“ inspiracijų šaltinis – socialiniame tinkle „Facebook“ susikūrusios grupės „Lithuanian Analogue Photography“ veikla. Nors dauguma šios grupės narių net nėra profesionalūs fotografai, tai netrukdo jiems atsidėti senosios fotografijos raiškų bei kūrybinių galimybių tyrinėjimams, ieškant ne tik taikliausių saviraiškos būdų, bet ir naujų eksperimentinių kūrybos formų. Būtent tai galėtų tapti bendru vardikliu visiems projekto „KITI 4“ dalyviams.
Autorių kitoniškumą lemia ne tik tai, kad jie vaikšto su kitokiomis kameromis, kartais neturinčiomis nei juostų, nei objektyvų, kartais net nepanašiomis į fotoaparatus. Kitoks ne tik kūrybinis procesas, kuris veikiau panašus į šamanišką ritualą tirštai raudonos šviesos, chemikalų pripildytų vonelių ir ryškėjančių vaizdų draugijoje. Tai – visai kita kūryba, jau iš anksto užprogramuojanti kitą fotografiją. Viskas čia persismelkia archajiškumu – nuo pasirenkamų aparatų ir priemonių iki pačios nuotraukos. Dabartis norom ar nenorom čia visuomet tampa praeitimi, nukeliančia atgal ne akimirką, dieną ar savaitę, bet ištisus amžius, kūriniui suteikiant ryškesnį ar blankesnį laiko paradokso atspalvį.
Todėl nūdienos ženklai, kad ir kokie jie įtikinami būtų, čia išblunka ir tampa ne tokie reikšmingi. Šiandienos ir praeities samplaika, keista šiandienos ir anądienos jungtis pavirsta tam tikra universalaus laiko sinteze. Jeigu toks laikas galėtų egzistuoti.
Lemia skirtingas patyrimas
„KITI 4“ autoriai kaskart pertikrina analoginės fotografijos galimybes. Vedami intuicijos, dažnai – vos apčiuopiamos idėjos, tolimesnę eigą jie patiki technologijoms, nuo kurių pasirinkimo ir priklauso galutinis rezultatas. Jis – nors ir prognozuojamas, nujaučiamas, bet dažnai – netikėtas. Tokia ir yra šių fotografų kūrybos esmė.
Kita vertus, skirtingas patyrimas ne tik analoginės fotografijos, bet ir apskritai kūrybos srityje lemia gana skirtingą šių fotografų vizualinio mąstymo pobūdį. Jų fiksuojamų vaizdų ar idėjų inspiracijų šaltiniai – labai įvairūs.
Kadangi sąmoningai buvo atsisakyta spalvos, vizualiniai dėmenys autorių darbuose susidėlioja labiau tradiciniais būdais. Užfiksuoti šešėliai, šviesos blyksniai, minkšti pilkos spalvos niuansai konstruoja realius ir labiau išgalvotus, mistifikuotus objektus / subjektus. Manipuliuojama ne tik pasirenkant skirtingą (ne)ryškumo skalę, bet ir skirtingus planus, rakursus, etc. Pasinaudojama daugybe analoginės (ir ne tik) fotografijos technikos galimybių.
Daugiasluoksniai vaizdai inspiruoja daugiaprasmybes, labai individualius pojūčius, kurie ne tik sluoksnis po sluoksnio atveria vis naujas autoriaus mintis, bet ir nesunkiai prasibrauna prie asmeninių suvokėjo patirčių. Išlikdami ištikimi savo idėjoms, fotografai kartu yra atviri naujiems eksperimentams.
Akivaizdu, kad ne visiems jiems yra gerai pažįstamos fotografijos tradicijos, todėl gal net ir nesąmoningai kartais jos čia paneigiamos, ignoruojamos ar asmeniniai atradimai pateikiami kaip absoliuti naujovė.
Kaip „mato“ fotokameros
Vizualiniai / prasminiai dėmenys projekto dalyvių nuotraukose dėliojami gana įvairiai.
Vienus labiau domina formalūs sprendimai – dėmių, linijų ir plokštumų deriniai ar priešingai – disonansas, kylantis iš jų konfrontacijos. Kitus – pasakojimai, aiškūs, kai kur – pernelyg literatūriški, turintys beveik klasikinius personažus. Tačiau ir vieniems, ir kitiems būdingos pastangos atitrūkti nuo tikrovės, nuo realaus vaizdo pagrindo.
Tam pasirenkamos įvairios priemonės: vaizdai sluoksniuojami, fragmentuojami tol, kol beveik visiškai prarandamas jų atpažįstamumas ir ryšys su tikrove. Kuriamos neįprastos ir sunkiai suvokiamos situacijos, irealūs sugretinimai.
Todėl realybė čia jau praranda tikrovės požymius. Ji tampa sunkiai atpažįstama, mistifikuota, siurreali ar net grėsminga. Šešėliai čia ne tik ryškesni, bet ir tikresni už pačius objektus, o ištįsusios žmonių figūros veikiau panašios į jų sielų nei kūnų atspindžius.
Analoginė fotografija suteikia galimybę pamatyti taip, kaip „mato“ fotokameros. Jos gali sutraukti, susintetinti vaizdą, sufokusuoti tik tam tikrame, viename taške, visa kita užzulinant kaip nereikšminga ir nevertinga. Tokia fotografija išsaugo stebėtinai išraiškingą ir darnią vaizdo plastiką, jautrią, niuansuotą šviesą ir akivaizdžius misticizmo pėdsakus.
