Punktyrai festivalio paraštėse
Gitana Gugevičiūtė
Ilgai Klaipėda su šiuolaikiniu menu bendravo tarsi priešokiais, spontaniškai, ir neaišku, ar tie susitikimai ryškiau paveikdavo tolimesnio kultūrinio gyvenimo raidą. Tačiau tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „PLArTFORMA“ liudija, kad nuveiktas nemažas darbas.
Pokytis akivaizdus
Jei prieš keletą metų tik vienas kitas pasirodymas suviliodavo didesnį pulką žiūrovų, tai panašu, kad šiemečiame festivalyje publikos nestigo.
Jei prieš šešerius metus klausimas „Ar eisi į „PLArTFORMĄ“?“ atrodė neįmanomas be kito klausimo „O kas toji „PLArTFORMA“?“, tai šiandien jis skamba visai natūraliai.
Suprantama, su masiniais renginiais – tokiais kaip Jūros šventė ar Klaipėdos pilies džiazo festivalis – nėra ko lyginti(s), bet pokytis akivaizdus.
Tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „PLArTFORMA“ nuosekliai plėtoja koncepciją, suformuluotą dar 2004-aisiais Klaipėdoje koorganizuoto festivalio „SEAS“ metu: paribio zonos geografinės ir metafizinės interpretacijos, įvairių vizualinių menų, skirtingų žanrų sąveikos, menų sintezės projektų prezentacija urbanistinio uosto landšafto erdvėse (antrus metus iš eilės festivalis vyko „Švyturio menų doke“).
Pretekstas žiūrovo budrumui
Šiemetė „PLArTFORMA“, skirtingai nuo prieš tai buvusiųjų, orientavosi į Centrinės Europos menininkus, tad programoje buvo galima išvysti projektus iš Prancūzijos, Slovėnijos, Estijos, Čekijos, Vengrijos, Olandijos ir, žinoma, Lietuvos. Festivalyje atiduota duoklė ir jauniesiems menininkams (jaunųjų kūrėjų platformoje su spektakliu „Gaidos“ dalyvavo „Trupė p.s.“), ir tapybai (tapytojas Rolandas Marčius specialiai festivaliui sukūrė 4 darbus, kurie buvo eksponuoti ant išorinių doko sienų).
Matyti projektai leidžia kalbėti apie subalansuotą programą – be ryškių kontrastų, tačiau pakankamai įdomią ir vertingą. Bent trys projektai – prancūzų grupės „A.lter S.essio“ šokio spektaklis „Loss-Layers“, Vyčio Jankausko šokio teatro spektaklis „Budėjimai“ ir estų šokis-instaliacija „Kūnų grobikai“ – organizatorių buvo pristatyti kaip išskirtiniai, nes nominuoti, įvertinti garbingais apdovanojimais.
Apdovanojimai – ne tik pripažinimas, bet ir našta, pretekstas žiūrovo budrumui, įtarumui rastis; galimybė mintyse „padiskutuoti“ su rimtomis profesionalų komisijomis, skiriančiomis tuos apdovanojimus. Tarkim, preciziško, aiškaus, tikslaus, bet monotoniško, iliustratyvaus ir labai jau rimto it klasikinis lietuviškas kinas spektaklio „Budėjimai“ (idėja ir choreografija V.Jankausko) Auksinį scenos kryžių būtų verta atiduoti, pvz., atlikėjai Yum Keiko Takayama ir šokio spektakliui „Loss-Layers“ – už puikią garso, vaizdo projekcijos (lyg aktyvios scenografijos), gerai treniruoto kūno plastikos dermę, dinamišką, efektingą vaizdą, paklaidinantį žiūrovą tarp iliuzijos ir realybės.
Reiškiasi įvairiomis formomis
Festivalio organizatoriams vis papriekaištaujama, kad „PLArTFORMOS“ erdvėje dominuoja šiuolaikinis šokis. Iš tiesų tokioms kalboms pagrindas yra. Mat judesys teatre tapo savaime suprantamu, nebestebinančiu dalyku, o šokis scenoje reiškiasi įvairiomis formomis: kaip savarankiškas spektaklis, kaip siužeto dalis, kaip „parama“ žodžiui.
Šiame festivalyje tai ir buvo matyti. Net „labiausiai draminiame“ slovėnų „Glej teatro“ spektaklyje „Švytėjimas“, teatrinėmis priemonėmis peržaidžiančiame to paties pavadinimo Stanley’o Kubricko filmą (ar Styveno Kingo pasakojimą), judesio kinematografija padeda kurti slogią atmosferą, kurioje grūdasi praeities šmėklos, ateities vizijos, mirties pavidalai… „Trupės p.s.“ spektaklis „Gaidos“ – dar vienas radikalus dinamiško spektaklio pavyzdys, kurio draminė pusė užkoduojama ne tekste, siužeto slinktyje, o ritme, garse, judesyje.
Matyti spektakliai, šokio filmai, videoperformansas patikino, kad esmė kartais sunkiai apčiuopiama, judesiu kuriamų prasmių laukas gana platus, ir nėra paprasta jame susiorientuoti.
Turiningi prasmėmis
Kaip turtingą prasmėmis norėtųsi išskirti Agnijos Šeiko metaforišką šokio filmą „Pasaka“ (dailininkas režisierius Artūras Šimonis, operatorius Simonas Glinskis), kuriame modeliuojamos, šokio kalba eksplikuojamos atsiskyrimo, brandos temos. Choreografė išradingai išskaidė veiksmą, sukūrė kelias vienodai svarbias siužetines linijas, ėjo maksimalaus išraiškingumo link – kiekvienas judesys tapo išraiškos elementu, bet kokia kūno pozicija transliuoja idėją ar jausmą.
Tikiu, kad kiekvienas žiūrovas rado ką su savimi išsinešti iš „PLArTFORMOS“ ir pasidėti į atminties archyvą. Savo atminty norėčiau išsaugoti vengrų muzikos, videomeno ir šokio performansą „Meson temporary“ – įžūlų, nesterilų, gyvą, ekstravagantišką sceninį veiksmą, kuriame atlikėjas naikina ribas tarp atliekamo vaidmens ir savęs paties; medija reprezentuojama kaip estetika. Po V.Jankausko „Budėjimų“ jų tariamas nerimtumas, fiziologiškumas, gyva muzika, pasitikėjimas žiūrovo intelektu, fantazija etc tapo alternatyva dvasingumo konteineriams.
