Jaunųjų kūrybos konkursas
Purvino dešiniojo šono istorija
Rugilė Kazlauskaitė
– Siaubas, koks aš murzius – sako jis, sėsdamas prie staliuko, – prieš kelias minutes slystelėjo ant rudeninio lapo ir griuvo tiesia trajektorija į balą. Visa jo dešinė pusė liko paženklinta tiršto purvo. – Tau tikriausiai su manimi tokiu gėda, ar ne?
– Nė kiek, man tai be galo įdomu.
– Įdomu, kad žmogus įkrito į balą ?
– Aišku, ne. Įdomu tai, kas tu galėtum būti, kai įeini į kavinę, paženklintas paslaptingo purvo ornamento… Ką kiti žmonės pagalvoja.
Jis juokiasi.
– Įdomu, kas gi? Gal purvažmogis?
Nesuprantu, ar jis kalba rimtai. Šiaip ar taip pradedu aiškinti:
– Aišku, kad ne purvažmogis. Garantuoju, kad dauguma kavinėje sėdinčių netiki purvažmogiais. Tiesą sakant, ir aš nežinau, ar tikiu. Niekad neteko jų matyti.
– Čia buvo pokštas, – jis nusišypso, – aišku, kad niekas šiais laikais netiki purvažmogiais. Ir aš netikiu, kai būnu su kitais, tada viskas paprasčiausiai būna pernelyg žmogiška… Na, sakyk, ką sėdintieji kavinėje gali pamanyti?
Man labai knieti paklausti, kaip ten yra su tais purvažmogiais: ar jis buvo bent vieną sutikęs ir ar tie padarai nešioja laikrodžius. Tačiau staiga mano galvoje kaip kūjis dunksteli nauja istorija.
– Žinai ką? Aplinkiniai žmonės tikriausiai galvoja, kad buvo karas. Tas purvas ant tavo šono – jie turbūt mano, kad tu buvai pašautas į dešinį plautį ir parkritai karo lauke. Gulėjai karo ligoninėje, kai sužinojai, kad karas baigėsi – jūs laimėjot. Tą pačią dieną paaiškėjo, kad tavo plautis jau sugijo – galėjai grįžti namo.
Jis nusijuokia.
– Tai kodėl tada aš sėdžiu čia su tais purvinais rūbais? Juk karas baigėsi.
– Tai vieninteliai rūbai, kuriuos turėjai – juk negrįši pas mane su ligoninės pižama. Taigi pavargęs ir purvinas, žudęs ir žudytas, sužeistu kūnu ir siela tu prieš kelias minutes stovėjai tarpdury ir tepasakei „grįžau“. Tik tiek. Ir žiūrėjai man tiesiai į akis. Bet jos tau atrodo pasikeitusios. Kaip ir aš pati. Per visus tuos metus iš gyvos mergaitės pavirtau į laukiančią moterį – tvirtai sučiauptos į brūkšnelį lūpos, į kumščius sugniaužti paukščio pirštai, o svarbiausia – žvilgsnis. Žvilgsnis žmogaus, kuris apsimeta, kad yra stiprus ir nejautrus, nes kitaip gyventi jam nebeįmanoma. Aš nieko nepasakiau. Atsitraukiau, leidau tau įeiti į mūsų butą. Pastebėjai, kad čiaupas laša, dažai ant sienų apsilaupę, per kiaurus langų rėmus traukia skersvėjis. Matei, kaip labai butas pasikeitė nuo to laiko, kai jis buvo mūsų – degančių ir nepakartojamų – namai. Aš nieko nepasakiau. Nuėjau ir atsisėdau prie virtuvinio stalo. Tu priėjai artyn, jau tiesei ranką, kad galėtum uždėti man ant peties. Tik staiga aš užsikniaubiau ant stalo ir pradėjau kūkčioti. Tiesiog raudoti. Kurį laiką tu stovėjai ir stebėjai mane. Paskui atsitiesei ir ryžtingai pasakei: „Liaukis. Gana. Eikim kavos“. Aš atsistojau, nusišluosčiau ašaras ir mes išėjome. Atsisėdom čia, prie šito staliuko, užsisakėm braziliškos kavos. Per visus tuos karo metus kavinė nė kiek nepasikeitė. Dabar mes sėdim, gurkšnojam kavą, kalbamės apie mūsų mėgstamus eilėraščius ir ginčijamės, kuris buvo teisus – Kantas ar Nyčė – puikiai žinodami, kad nė vienas nelaimės. Ir šią akimirką juntam, kad nebuvo jokio karo, kad mes tiesiog buvom praradę sąmonę kurį laiką, kad sėdėjom čia, šitoj kavinėj
milijonus metų.
– Nuostabi istorija, – šypsodamasis taria jis – galėtų konkuruoti su „Kasablanka“. O kas vyksta toliau?
– Nieko. Mes tik sėdime čia. Taip istorija pasibaigia. Toliau negaliu kurti, pasidarytų liūdna.
– Kodėl?
– Tiesiog kartais istorijos turi neįvykti, privalo baigtis tam tikroje vietoje.
– Ką čia šneki. Tiesiog pasakok toliau ir tiek. Juk istorija tavo.
– Bet žinok, kad pats paprašei. Mums nebus gera.
– Kodėl nebus?
– Todėl, kad prieš tai buvo karas. Todėl, kad aš kasdien žvelgsiu į tave ir matysiu, kad tą Žiliberą, kurį aš mylėjau, karo laukas išvarė iš tavo kūno.
– Ei, kodėl mano vardas Žiliberas?
– Todėl, kad mes prancūzai. Nepertrauk. O tu kasdien žvelgsi į mane ir jausi, kad ta Mirabelė, kuri taip karštai tave mylėjo, iškeitė meilę į vienišos moters vargą, kartėlį ir jau niekad jos nebesusigrąžins. Aš kasdien darysiuos vis įkyresnė mūsų skurdžių namų šeimininkė. Tu kasdien tapsi vis irzlesnis ir uždaresnis senas cinikas. Mes bandysime apsimesti, kad viskas gerai, bet naktimis aš negalėsiu miegoti, nes tu kasnakt sapnuosi košmarus ir rėksi kažkokius vardus. Netrukus aš persikraustysiu miegoti virtuvėje ant sofos. Bet ir vėl negalėsiu užmigti, nes tu kasnakt trečią valandą ateisi į virtuvę ir pradėsi grandyti svilėsius iš seno prikaistuvio savo aliumininiu kareivišku šaukštu. Girdėsiu šiurpų metalo džeržgimą, jausiu su kokia jėga ir nirtuliu tu grandai tą prakeiktą anglį, lyg kęstum mirtiną badą – o juk aš kas vakarą virsiu sočią vakarienę. Visad apsimesiu, kad miegu, kai tu tai darysi. Žinosiu, kad galėčiau atsistoti ir tave apkabinti, nuraminti tą nirtulį. Bet bijosiu tavęs. Bijosiu, kad tai ne mano Žiliberas. O tu dažnai norėsi paimti mane miegančią už rankos. Bet pažvelgsi į mano mažą suglebusią plaštaką ir bijosi, kad tavo didžiulis, žiaurus, kietas delnas sutraiškys ją. Mes labai dažnai beprasmiškai tylėsim. Tu pradėsi lankytis viešnamyje. Ne tik dėl sekso. Toms moterims tu galėsi pasakoti, kas tave slegia. Jos mačiusios karą, jos tave supras. Aš įsidarbinsiu siuvykloje. Ten sutiksiu Francą. Jis nė perpus ne toks protingas ir gražus kaip tu. Tačiau jis man siūlys tai, ko niekad negalėsi duoti – mane mylėti ir manimi rūpintis. Pradėsiu abejoti. Mums trūks pinigų. Vis kartosiu tau, kad reikia parduoti senus prabangius daiktus iš anų laikų. Tu vis atsisakysi. Vieną rytą tu nieko man nesakęs nukabinsi vieną iš prašmatnių svetainės šviestuvų ir išeisi. Vakare pareisi ir padėsi ant mano naktinio staliuko penkiasdešimt frankų. Kitą dieną aš paimsiu tuos pinigus ir išeisiu pirkti maisto. Pareisiu jau pavakare. Namuose bus be galo tylu. Svetainėje kabosi tu, pasikoręs ant parduotosios lempos laido – štai dėl ko taip abejingai parnešei tuos pinigus – ne dėl jų pardavei lempą – tau tiesiog reikėjo vietos. Tave palaidos po trijų dienų. Visi stebėsis, kodėl aš tokia rami. Nė karto nepravirksiu, neparodysiu jokio dėmesio tau. Rūpinsiuosi ūkiniais reikalais planuosiu laidotuves taip, lyg miręs būtų nepažįstamas žmogus, o ne mano gyvenimo meilė. Tik uždarant karstą pasilenksiu ir aistringai pabučiuosiu į mirusias lūpas. Jie ras mano kūną jau kitą rytą. Jį išplaus Senos vandenys. Mane palaidos šalia tavęs dar nespėjusioj susigulėti žemėj. Ir mūsų niekas daugiau neminės. Tik nuo to laiko niekas nebematys, kad kas sėdėtų prie šito staliuko. Senieji lankytojai susės po kelis prie vieno, bet niekad mūsiškio nelies. O jei koks nors žioplys naujokas taikysis ten įsitaisyti, padavėja visad suras pretekstą jam to nedaryti – kartais ten per daug akins saulė, kartais atsiras vieta prie didesnio stalelio. O kai kurie, padauginę absento ar pervargę po dienos darbų, dievagosis matantys ten sėdintį vyrą su supurvintu dešiniu šonu ir moterį priešais jį – jie juoksis.
Nutylu.
– Gera istorija, – rimtai taria jis, – tik įdomu, kaip tau šovė į galvą ta mintis apie karą, liūdesį, mirtį. Perdaug skaitai knygų. Žinai, gal verčiau užmirškim tą tęsinį. Baik ją ties ta vieta, kur mes sėdime kavinėje.
– Negaliu, – gūžteliu pečiais, – istorija jau įvyko, pats to paprašei. Dabar jau negaliu jos atsukti atgal.
– Kaip tai negali? Ji tavo. Ką nori, tą gali. Gali sukurti kitokią pabaigą. Gal verčiau tegu jie parduoda butą, nusiperka automobilį ir važiuoja…
Pertraukiu tokiu rimtu tonu, lyg būčiau gydytojas, stabdantis jauną kolegą, kuris vis dar bando gaivinti mirusį pacientą, kai viskas baigta.
– Oi, tu maža išsigalvotoja, – nusišypso jis ir atsistoja eiti.
Išėjęs iš kavinės jis vėl bando man aiškinti, kad visada gali išbraukti rašomą istoriją arba rašyti virš eilučių. Vis dėlto matau, kaip jis vis atsisuka į kavinės langą ir žvelgia su nerimu – mato ten sėdinčius vyrą ir moterį. Vyro dešinysis šonas purvinas. Gal ir galima nubraukti. Vis dėlto jam ir man ta istorija jau Yra.
