PARODŲ ATSPINDŽIAI
Pūvantys obuoliai ir šiuolaikinio meno žaidimai
Goda Giedraitytė
Pūvantys obuoliai niekam nekelia estetinio pasigėrėjimo. Bet jeigu likimui ironiškai praviepus savo bedantę burną, ima koks vienas toks “mirtininkas” ir atrieda į parodų salę, garsiai deklaruodamas savo kaip meno kūrinio autonomiją, argi garsiais plojimais nepritarsime pūliuojančiai vaisiaus didybei? Neabejotinai rizikuosime tapti garbių klasikų, anot kurių, menas privalo skelbti grožį ir teikti estetinį malonumą, linčo teismo aukomis, bet ar yra riba tarp meno ir gyvenimo? Šiuolaikinio meno kontekste galime drąsiai paskelbti: “NE”. Menininkai vaizduoja gyvenimą ir kuo toliau, tuo labiau jį narsto bei analizuoja. O gyvenimas vis labiau tampa panašus į be pertraukos vykstantį performensą – pagal griežtą scenarijų surežisuotą, bet visuomet nenuspėjamą, “ekspromtinį” veiksmą.
Suomių aštuonetukas
Būtent performensu Klaipėdos dailės parodų rūmuose ir buvo atidaryta jaunųjų Suomijos menininkų šiuolaikinio meno projektas “Ratas” paroda. Styvo Pederseno kūrinys tiksliai kartojo pastarajam meno žanrui keliamus reikalavimus: pagrindine išraiškos priemone pasitelkęs savo paties kūną, menininkas jį “apdorojo” kiaušiniais, miltais, vynu ir žirklėmis. Tradicinė (nors Klaipėdos publiką šokiravusi) performenso “Lėlės viduje” išorė persipynė su mitologizuota veiksmo koncepcija. Simbolinių elementų ir ritualinių apeigų dėka pasakojimas apie tarpusavyje susijusius transformacijos stebuklus – gimimą, gyvenimą ir mirtį – siekė provokuoti publiką, sužadinti jos transcendentinę aktyvaciją. Kad tai pavyko, galime spręsti iš kantriai performenso pabaigos laukusio gausaus būrio žiūrovų ir aplodismentų salvės.
Į kasdieninio gyvenimo realijas, šiandieninę žmonijos situaciją apeliuoja ir kitų septynių parodoje dalyvaujančių menininkų darbai, deklaruojantys, jog visi ir viskas yra žemiški (-a). Savo kūrybinei patirčiai įkūnyti autoriai pasitelkia siurrealistinius efektus, mišrias technikas, pigias ar perdirbtas (“recycled”) medžiagas. Tuo būdu stengiamasi, jog darbai būtų atviri visoms įmanomoms interpretacijoms, vizijoms ir percepcijai.
Tarp fotografijos ir tapybos
Viena įdomiausių parodos autorių Susana Kekonen fotografijų serijoje “Prasitęsiantys peizažai” rekonstruoja kiek nuobodoką gamtovaizdžio žanrą. Pasitelkusi ilgą išlaikymą, menininkė realistinio peizažo atvaizdus jungia su tikrovėje neegzistuojančiais linijiniais šviesos piešiniais. Tuo būdu fotografė stengiasi suvokti laiką ir jo poveikį gamtos paveikslui, sukurti siurrealistinę atvaizdo atmosferą. Panaši nuotaika užplūsta ir žvelgiant į socialines Merja Hanikainen fotografijas. Spalvota kūrinių nuotaika tik po kelių akimirkų įgalina suvokti, jog darbuose užfiksuotos visai nelinksmos neįgalių vaikų kasdienio gyvenimo akimirkos.
Spalvomis su žiūrovais kalba ir vyriškas tapytojų trejetukas. Akrilu ar aliejiniais dažais ant drobės bei kartono atlikti kūriniai išsiskiria ekspresyvia raiška, emocionalia spalvos duotimi. Abstraktūs Visa Knutila paveikslai sklidini dinamiško potėpio tėkmės ir sodraus gyvenimo pulso, kai šalia eksponuojami Temu Takatalo darbai pirmenybę teikia spalvinei plokštumai. Menininkas tyrinėja mirtį, jos fizinę būtį ir aplinką, todėl greta autoportretinių aktų pristatomi gigantiški širdies “portretai”. Plokštuminius kūrinius suomis papildo savotiškais atributais (skėčiu, lazda), – taip jo tapyba “išeina” iš savo dvimatės plastikos ribų ir priartėja prie erdvinės instaliacijos formos.
Netradicinius tapybos eksponavimo būdus pasitelkia ir Sebastianas Boulteras. Tačiau nors mozaikinis iš atskirų kvadratėlių konstruojamas kūrinys ir intriguoja savo išorine forma, plastinės brandos trūkumo nekompensuoja. Paslysta menininkas ir pretenduodamas į filosofinę savo kūrinių gelmę, kadangi tiek tapybinės abstrakcijos, tiek ir skulptūrinės kompozicijos pristinga interpretacijos galimybių.
Instaliacijų žaismas
Fotografijų ir tapybos sklaidą vainikuoja “in situ” sukurtos Jere-Ensio Sepaneno bei Railos Knutilos instaliacijos. Pastaroji menininkė pristato dvi tarpusavyje glaudžiai susijusias erdvines kompozicijas: “Po sudeginimo” ir “Po paviršiumi”. Pasitelkdama specifinę fachverkinės salės erdvę bei universalius praėjusio laiko simbolius (pelenus, nudžiūvusio medžio šaką ar jaučio kaukolę), menininkė kvestionuoja susidūrimo su praeitimi temą, kuri vieniems tampa atspirties tašku naujai pradžiai, o kitiems – kliūtimi, kurią sunku įveikti.
Visiškai priešingas nuotaikas regime J. E. Sepaneno instaliacijoje. Naudodamas pigias medžiagas bei įvairius švenčių atributus (vienkartines stiklines, blizgučius, gėles, saldumynus, alaus butelius, kt.), menininkas kuria žaismingą, vaikiškai naivią aplinką, kurios padedamas analizuoja, kaip įkurdinti jiems nebūdingoje erdvėje ar susieti netikėtais santykiais kasdieniniai objektai praranda savo pirminę reikšmę ir transformuojasi į kažką naujo ir paslaptingo.
Mobilių skulptūrų išdaigos
Erdviniai objektai bei jų kontekstai yra ir kitoje parodų rūmų salėje eksponuojamo jauno skulptoriaus iš Vilniaus mobilių skulptūrų projekto holivudišku pavadinimu “Mindaugas Tendziagolskis pristato” pagrindas. Šis meno projektas tai – kompleksinis kūrinys, susidedantis iš septynių savarankiškų skulptūrų, kurių ištakos – autentiški mūsų krašto žaidimai. Kiekviena jų dinamiška, pritaikyta žaisti tiek vaikams, tiek ir suaugusiems. Tuo būdu vizualinę ir estetinę meno kūrinio paskirtį menininkas praplečia veiksmo, akcijos funkcija, t.y. kiekvienam žiūrovui suteikiant galimybę ne tik stebėti, bet ir savo kūnu pajusti meno kūrinį.
Veiksmo ir žaidimo integracija į tradiciškai stabilų, monumentalų skulptūros žanrą atliepia šiuolaikinio meno koncepciją. Pats meno kūrinys nebėra savarankiškas ir autonomiškas: savo paskirtį ir prasmę jis įgyja bei išbaigtu objektu tampa tik akcijos, proceso dėka, t.y. kai vienas žmogus juo naudojasi (važiuoja arba sukasi), o kitas ar kiti – stebi. Kita vertus, tokio mobilaus tūrio patalpinimas parodinėje erdvėje formuoja specifinį kūrinio kontekstą, kuriame jis realizuojamas kaip meno forma, estetinis objektas, o ne šiaip sportinis žaislas, nors ir turintis taikomąją, funkcionaliąją paskirtį. Šis kontekstualumas diktuoja ir kūrinio konceptualumą, pabrėžiamą priklausomybe nuo žiūrovo aktyvumo, laiko ir vietos – paties gyvenimo pasireiškimo.
Raizgosi erdvėje
Erdvės, objekto ir koncepcijos santykis domina ir skulptorių Simą Dūdą. Iš siūlų suvyti erdviniai vilniečio objektai it voratinkliai raizgo pirmojo parodų rūmų aukšto salės sienas ir lubas, intriguodami bei skatindami žiūrovą pasiklysti meno apgaulės, iliuzijos, netikėtos tikrovės konstrukte.
Tekstilės minimalumas (neretai balsvas siūlas veik išnyksta ar paskęsta jį supančios erdvės balkšvume) priešpastatomas maksimaliam “raizgalynės” formatui. Molekulinė objektų sistema išsineria į erdvę, auga, vystosi, transformuojasi naujoje erdvėje, primindama hyperišdidintą akies obuolio kraujagyslių raizginį, žvejo tinklą, cheminę elementų grandinę ar voratinklį. Tokia gausybė semantinių įžvalgų, neabejotinai dirgina žiūrovo vaizduotę, tačiau menininkas nežaidžia ready-made’o estetika, o kuria visiškai naują meninę būtį.
Tuo būdu S. Dūdos projektas “Cataracta” apeliuoja ne į visiems priimtiną tiesioginį matymą, vizualinį pasaulio pažinimą, bet į regos nukrypimus, vaizdo lūžius, drumsčius, naujas įžvalgas – visa tai, kas konstruoja kitokį – meninį – regėjimą.
Post scriptum
Pabaigoje telieka konstatuoti, jog jaunieji Lietuvos menininkai nenusileidžia kolegoms iš Suomijos ir netgi pastaruosius “praauga” idėjų ir formos realizavimo atžvilgiais. Kita vertus, abiejų šalių menininkai iš naujo atsigręžia į vaizduojamosios dailės plastiką, todėl ekspozicijose svarbi vieta tenka tapybai, fotografijai, erdviniams objektams. Tradicines medžiagas, technikas bei išraiškos priemones įvilkdami į naujus kontekstus, jie ieško šiuolaikiniam menui būdingo konceptualumo ir aktualumo. Pastarasis pasireiškia per akcionizmą (M. Tendziagolskio skulptūros-žaislai, S. Pederseno performensas), socialinio žandro eksploatavimą (M. Hanikainen fotografijos, S. Boultero skulptūros, suomių videofilmai), kūrinių laikinumą (S. Dūdos tekstilinės pynės, J. Sepaneno bei R. Knutilos instaliacijos), žaidybinio elemento, humoro integravimą (M. Tendziagolskio skulptūros, J. Sepaneno instaliacija).
Kita vertus, konceptualumas pasireiškia ir kvestionuojant dailės interpretacijos stereotipus, meno suvokimą visuomenėje bei ekspozicinės erdvės ir kūrinio komunikacijos santykį. Įprasta šiuolaikinę dailę matyti netradicinėse erdvėse ar ŠMC patalpose, tačiau jos susidūrimas su tradiciškai klasikų kartai atstovavusia “šventove” tampa ypač aktualus. “Atjaunėjęs” parodų autorių kontingentas į parodų sales sutraukia vis daugiau jaunosios kartos žiūrovų. Taip ne tik senoji karta (tiek menininkų, tiek ir žiūrovų lygmenimis) ima komunikuoti su jaunąja bei atvirkščiai, bet ir pati erdvė – su laikmečio poreikius tenkinančiu menu. Telieka tikėtis, jog intriguojantis diskursas peraugs į kultūrinį ir kultūringą kartų susikalbėjimą. O kol kas performenso metu aktyviai savo meninę esatį deklaravę obuoliai tyliai miega stikliniame vitrinos karste…
