R.Danielienė: „Paglostyk katino pilvą ir pamatysi, kas bus“

R.Danielienė: „Paglostyk katino pilvą ir pamatysi, kas bus“

Metų sandūroje gimtojoje Klaipėdoje pristačiusi debiutinę savo tapybos parodą, su ja šiemet apkeliavusi jau bene tris uostamiesčio parodines erdves, Rita Danielienė įsibėgėjus pavasariui savo paveikslus ruošiasi nuvežti į Palangą, Antano Mončio namus-muziejų. Menininkė trokšta, kad kuo daugiau žmonių juos pamatytų.

Rita Bočiulytė

Dėl ko visa tai vyksta

Tapytojai jie itin brangūs. Vis dėlto tai pirmoji jos autorinė paroda. Ir nė vienas iš šių paveikslų netapytas specialiai kokiam nors interjerui, nors jų autorė – profesionali dizainerė.

Paklausta, dėl ko visa tai vyksta, Rita susimąstė… „Prieš 17 metų, kai pirmąsyk išėjau motinystės atostogų, buvau labai susižavėjusi Gustavo Klimto tapyba, – prisiminė ji. – Pirmosios dukros laukimas, jos atėjimas į šį pasaulį paveikė tą laiko tarpsnį – pradėjau piešti, tapyti, paskui vėl ėmiau darbuotis pagal specialybę, ir tai lyg ir baigėsi. Bet, pasirodo, ne. Antroji dukra vėl tarsi paskatino grįžti prie meno.“

38-erių menininkė jau 15 metų drauge su vyru kuria privačius interjerus. O sau? „Batsiuvys be batų“, – juokėsi moteris, tebegyvenanti bute, kuriame gimė ir užaugo, tėvai „pabėgo“ pasistatę namuką, savo būstą palikdami dukrai.

Visi 15 šios jos parodos paveikslų, daugelis – įspūdingų formatų, sukurti 9 kv. metrų kambarėlyje. R.Danielienė svajoja kada nors turėti erdvią studiją ir tapyti, tapyti…

Žvelgiant į jos drobes, kurias Rita vadina monotipijomis, nes čia tapyba akrilu derinta su grafiškais atspaudais, atrodo, kad matai vis tuos pačius veidus. Ar šioji sau blakstienas dažanti moteris ir toji, rymanti prie auksinio narvelio su angelu, ne ji pati?

Paveiksluose – visa šeima

Menininkė neneigė: „Visi tie paveikslai – buitiniai, šeimyniniai. Tapydama aplinkui, kur arčiausia, ieškau jiems elementų – veido, rankos judesio… Čia esame visi – šiame procese dalyvauja visa šeima ir net sūnėnas – mano baltas balandis. Visų pirma gimsta idėja, o paskui ieškau, kaip ją išreikšti. Bet kartais to tikslumo atsisakau – kaip paveiksle „Angelas sargas“ – imu ir pasijuokiu iš to. Darbe, kuriant interjerus, esu vyro pagalbininkė, o tapydama atsiskleidžiu visiškai. Pati atsakinga ir už idėją, ir už įgyvendinimą, ir už galutinį rezultatą.“

Tas buvimas namie prieš gimstant mergaitėms, toji ramybės būsena, tas laukimas, Ritos žodžiais, inspiravo šitai. „Pieštukas, popieriaus lapas visuomet būdavo po ranka. Juok negalėjau tuomet lakstyti po objektus ir rūpintis jų dizaino reikalais. Tai sėdėjau ir eskizavau, – pasakoji ji. – Tie darbai – kaip prastos kokybės filmas – per dieną surenki vaizdus, garsus, kvapus… Po to užkliūva kažkoks fragmentas, detalė ar garsas, ir tai pradedi galvoje gryninti – kaip tą fotojuostelę.“

Iš tikrųjų ji mėgsta fotografiją ir fotografuoti. Juokiasi, kad buvo savotiškas iššūkis, kai teko padirbėti fotografe per dukterėčios vestuves.

Nakties technika

Kartu įsižiūrime į jos paveikslų spalvas. Jos – gana santūrios, koloritas – nuosaikus. Tapytoja svarstė, kad čia gal turi reikšmės pati monotipijos technika. O gal norisi ramybės ir kad spalva nenurungtų linijos. „Tai gi nakties technika: linija – švelni, kontūrai – minkšti…“ – pridūrė ji, švelniai ir pagarbiai kalbėdama apie monotipiją, kurios ištakos siekia XVII amžių.

Pasakojo „Baltą balandį“ tapiusi pusę metų. Pabandė aliejiniais dažais, bet „nesusidraugavo“ su jais. Ir vėl galiausiai atsirado monotipija, nuspalvinta jos pamėgtu akrilu. Džiaugėsi, kad dabar dažų pasirinkimas toks didelis, jog gali žaisti, eksperimentuoti, kaip tik nori.

„Bet man svarbi ir linija bei jos vieta tame plote, kuriame tapau, – tvirtino menininkė. – Man svarbi net toji tuščia vieta už linijos…“

Jos „Angelas sargas“ – su ironijos gaidele. „Tenka sutikti daug žmonių, kurie visko pertekę, bet jų vidinis gyvenimas nėra laimingas. Gal tą angelą galima pasitupdyti į auksinį narvelį ir išsaugoti? Tai iliuzija Juk netyčia gali ir save ten pasitupdyti“, – komentavo savo kūrinį autorė.

Paveikslo „Pabudimas“ mintis jai kilo, kai namie darė generalinę tvarką. Suprantama, menininkų šeimoje jos – minimaliai. „Tas drabužių lankstymas ir dėliojimas į vietas… Jie visi turi savas istorijas. Jei angelą turime kiekvienas, tai tas angelas – ant pakabos, – šypsojosi tapytoja. – O figūra paveiksle leido sukurti judesį – nuo gulinčios figūros prie besikeliančios.“

„Karalienės“ į parodą Rita visai nenorėjo nešti: „Aš norėjau ją tapyti dar. Tas paveikslas mane supykdė, buvau atidėjusi, vėl pasiėmiau – patapiau… Karalienę, tą patosą, didybę norėjosi subraukyti, tame chaose paskandinti… Nežinau, ar pavyko. Gal tapysiu toliau.“

Ir apie tai, ko nebūna

„Ieva“ ir „Adomas“ – amžina tema. „Adomui“ pozavo jos vyras, o „Ievai“ – pati sau. „Iš pradžių atsirado „Ieva“. Nors pagal Bibliją viskas atrodo prasmingai, man kažko trūko. Tada pagalvojau, kad reikia „Adomo“, – šypsodamasi kalbėjo menininkė, pabrėždama, kad jos vyras ją labai palaiko. Taip pat ir abi mergaitės. – Jis galvoja, kad aš laimingesnė šioje kūryboje, nei dizaino. Gal ir taip. Aš čia laisva ir viena pati už viską atsakinga.“

Ji prisipažino, jog būna, kad „užsižaidžia“, ir reikia, kad žmogaus, kuris atimtų tą darbą, kol jo visai „neužkankino“.

Iš tikrųjų ji tapo lėtai, ilgai… Todėl ir parodose dalyvauti nesiveržia, suskaičiavo tik dvi, kuriose anksčiau buvo galima pamatyti jos paveikslus. „Kartais pagalvoju, kai gimė Beatričė, buvo atviros durys eiti į tą sferą. O antrosios dukros gimimas gal buvo priminimas, kad tapyba reikėtų užsiimti giliau ir nuosekliau“, – svarstė R.Danielienė, šiek tiek ūgtelėjus mažajai dukrelei surengusi pirmąją autorinę parodą. Visi jos paveikslai nutapyti 2010-aisiais.

Labai turtinga

Savo pirmąją parodą Rita pavadino iš pirmo žvilgsnio keistokai, bet originliai – „Paglostyk katino pilvą“. „Pati turiu katiną ir žinau, ką tai reiškia. Pabandykite. Kartą pavyks, o daugiau tai ne, – šypsojosi autorė. – Taip ir su tais paveikslų siužetais… Iš tikrųjų paroda apie tai, ko nebūna. Bet jie yra – tie veikėjai. Paroda ir apie tai, kas būna. Bet tie siužetai subuitinti. Ta pati „Gražuolė“ – kasryt matai savo save veidrodyje… ir tą patį balandį – ant palangės… Gal tie paveikslai ir paroda suliteratūrinti? Bijau to… saldumo…“

Jai teko du paveikslus specialiai tapyti konkrečiam privačiam interjerui. Jų yra ir daugiau pas žmones iškeliavę. „Arba tu parduoti brangiai, arba padovanoji, – taip mano vyras pastebėjo apie tai. Iš tiesų norėčiau, labai norėčiau, kad galėčiau iš to pragyventi“, – atviravo menininkė.

Ji mėgsta gerą kiną, labai įvairią muziką, o kūrybai menininkę pakrauna bendravimas; patikslino – nuoširdūs žmonės.

„Turite daug draugų?“ – išsprūdo klausimas.

„Ne. Bet ką turiu, tai turiu, – tuoj pat jį pasivijo Ritos atsakymas. – Vienas pats iš tikrųjų žmogus turbūt atrodytum nei kam reikalingas, nei įdomus. Tikrai nesijaučiu vieniša. Aš labai turtinga!..“

O apie ką dar ji svajoja?..

„Kad vaikai nesirgtų ir kad galėčiau kūrybines mintis atiduoti drobei. Nes kai ilgai nešiojiesi, jos užimą vietą galvoje ir neateina naujų. Kad šalia nepristigtų šiltų, gerų žmonių. O jei jų bus, tai bus ir situacijų, diktuojančių mintį, savijautą, vedančių prie paveikslo.“

Vizitinė kortelė

Dizainerė ir tapytoja Rita Danielienė gimė 1973 m. Klaipėdoje, čia augo, gyvena ir dirba.

1991–1995 m. studijavo Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje. Specialybė – grafinis ir interjero dizainas.

Nuo 1995 m. dirba savo vyro Sigito Danieliaus dizaino studijoje.

Augina dvi dukras – Beatričę (17 m.) ir Elžbietą (2,7 m.).

2009 m. dalyvavo jungtiniame respublikiniame meniniame projekte ir parodoje ,,Moterys apie moteris“ „Klaipėdos galerijoje“.

2010 m. grupinės dailės parodos, skirtos Tarptautinei moters dienai, „MemelArt“ galerijoje dalyvė.

2010–2011 m. jos pirmoji autorinė tapybos paroda „Paglostyk katino pilvą“, startavusi Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje, taip pat eksponuota Žemaitijos dailininkų sąjungos ir „Navalio“ viešbučio galerijose uostamiestyje.

by admin