R.Leiserowitz: istorija verta drąsių klausimų
Ar įvykių sąsajas bei raidos logiką išmanantis istorikas savo asmeninę praeitį interpretuoja kiek kitaip nei tokių įgūdžių neturintieji? „Jeigu mano gyvenime nebūtų buvę tiek prieštaravimų, nebūčiau tapusi tokia, kokia esu“, – paprastai atsakė rašytojo Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė dr. Ruth Leiserowitz.
Prezidentams buvo staigmena
– Pradėkime nuo aktualijų: ką vadintumėte didžiausia ką tik įvykusio XVII Th.Manno festivalio sėkmė?
– Be abejo, renginio atidarymą dalyvaujant Lietuvos ir Vokietijos prezidentams – šis įvykis turi labai didelę simbolinę reikšmę. Per bendrus pietus Kultūros centro kuratoriai pristatė savo darbą ir požiūrį, atkreipė dėmesį į tai, kokia susipynusi yra Lietuvos ir Vokietijos istorija bei kultūra.
– Vienas iš labiausiai smalsumą žadinančių klausimų – kokį paruošiamąjį darbą reikėjo atlikti, kviečiantis į renginį Vokietijos prezidentą Joachimą Gaucką?
– Tai labai įdomi istorija. Vokietijos prezidento rinkimai vyko pernai pavasarį. Netrukus po to kuratoriumas buvo susitikęs su Vokietijos ambasadoriumi Lietuvoje Matthiasu Mülmenstädtu ir užsiminė jam apie sumanymą pasikviesti prezidentą į festivalio atidarymą bei paprašė patarpininkauti. Aplinkybės buvo mums labai palankios, nes žinojome, kad šįmet Lietuva perims pirmininkavimą Europos Sąjungai ir kad tokiomis progomis Vokietijos prezidentas dažnai rengia išvykas.
Kita vertus, mums labai smagu buvo patirti, jog svečiams padarė įspūdį renginio kultūrinis pamatas bei jo išraiška. Manau, kad abiem prezidentams europinio lygio festivalis, vykstantis Nidoje, buvo maloni staigmena. Per pietus kalbėjomės apie daug įvairių dalykų, kultūros reiškinių bei personalijų. Vokietijos prezidentui, kuris pasirodė esąs labai apsiskaitęs žmogus, padarė įspūdį tai, jog kuratoriumo narys yra ir Th.Manno kūrybą į lietuvių kalbą vertęs Antanas Gailius; jis labai palankiai atsiliepė apie renginio muzikos programą ir buvo sužavėtas bažnyčioje skambėjusios Vidmanto Bartulio kompozicijos premjeros. Apskritai manau, kad prezidento apsilankymas – dar vienas svarus įrašas festivalio istorijoje ir puiki rekomendacija, praversianti ateityje.
Festivalis – jos laisvalaikis
– Kur link juda festivalis? Kiek organizatorių pageidavimai sutampa su Neringos miesto valdžios interesais?
– Nors politinė valdžia reguliariai keičiasi, manau, kad santykis iš esmės yra stabilus. Festivalis priklauso nuo miesto infrastruktūros: tarkime, kadangi Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos angaras, kuriame paskutiniuosius porą metų buvo rengiamos „Kino naktys“, bus rekonstruojamas, kitąmet šiems renginiams reikės ieškotis naujos vietos. Bet apskritai festivalis turi tvirtą nuolatinę poziciją kurorto kultūros kalendoriuje bei puoselėja nuoseklią tradiciją. Žinoma, renginys turi evoliucionuoti. Šiuo metu mąstome apie naująjį jo ciklą. Viena iš labiausiai dominančių sričių – Pirmasis pasaulinis karas, po kurio niekas nebebuvo taip, kaip anksčiau. Manyčiau, kad apie šį laikotarpį žinome per mažai, tad jis būtų vertas tapti festivalio tema ir sulaukti daugiau dėmesio.
– 17-ojo festivalio renginiai baigėsi. Kokie artimiausi jūsų planai?
– Mano pagrindinė veikla – darbas Vokietijos istorijos institute Varšuvoje. Esu direktoriaus pavaduotoja – dirbu administracinį darbą, vadovauju tyrimų grupėms. Turime daug stipendininkų, diskutuojame, siekiame iškelti naujas temas. Šiuo metu viena darbo grupė domisi Pirmojo pasaulinio karo eiga Rytų fronte – ši sritis kol kas mažai ištirta. Kita mano suburta grupė tyrinės 15 metų laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo iš moters, šeimos bei kartų kaitos perspektyvų. Modernizacijos ir kartos konflikto paraleles ketiname tyrinėti Lietuvoje, Lenkijoje bei Rytų Vokietijoje – naudosimės sukauptomis šeimos nuotraukų šaltinių bazėmis ir plėtosime vizualinę istorijos prieigą.
Turiu ir kitą užsiėmimą – su draugais esame susibūrę į kultūrinę bendriją, kuri domisi Rytprūsių žydų istorija. Kartu su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu buvome parengę 85 fotografijų parodą apie Klaipėdos žydų gyvenimą nuo XIX a. iki Antrojo pasaulinio karo, kuri eksponuota keliuose Lietuvos miestuose. Šiemet ši paroda buvo atnaujinta, ir birželį atidariau ją Niujorko holokausto informacijos centre, kur ji veiks iki rugsėjo pabaigos. Atidaryme apsilankė ir keturi memelenderiai žydai, gyvenantys JAV. Jų amžius – nuo 82 iki 93 metų.
Th.Manno festivalis – mano laisvalaikis. Reikės redaguoti almanachą „Nidos sąsiuviniai“, rudenį vėl rinksimės į kuratoriumo posėdžius… Per žiemą bendraujame su būsimaisiais referentais ir kitais dalyviais, kad iki pavasario patvirtintume būsimojo festivalio programą.
Gyvenime nestigo iššūkių
– Kaip susiklostė ilgametė jūsų draugystė su festivaliu?
– Dirbdama Th.Manno kultūros centre padėjau organizuoti pirmąjį, antrąjį, trečiąjį festivalį ir atsitraukti jau nebegalėjau. 2009-aisiais buvau išrinkta centro kuratoriumo pirmininke. Šiemet buvau perrinkta antrajai kadencijai. Tai susiję su daug pareigų, bet pabėgti nenorėjau – festivalis yra įdomus iššūkis. Man labai patinka, kaip per šiuos metus užaugo ir patobulėjo jo organizavimas. Manau, kad aktuali užduotis yra plėsti festivalio auditoriją, pritraukiant naujas publikos grupes.
– Esate labai kryptinga ir atkakli. Įsiminė jūsų biografijos faktas, kad galimybė studijuoti jums tapo prieinama ne iškart po mokyklos. Ar tuo gyvenimo laikotarpiu patyrėte nusivylimų ir kaip juos įveikėte?
– Mano tėtis buvo pastorius, ir manęs nepriėmė į gimnaziją neva dėl trūkstamo socialistinio auklėjimo. Tad lankiau bažnytinę mokyklą, bet baigusi ją galėjau stoti tik į teologiją, o šito nenorėjau. Svajojau studijuoti kalbas, o apie istorijos studijas tuomet nebuvo nė ką galvoti, mat tai būtų buvę netikra – gyvenau Rytų Vokietijoje, kur viešpatavo marksistinė ideologija. Taigi pradėjau dirbti ir lankyti vakarinę mokyklą.
Antrąkart išlaikiau brandos egzaminus, bet įstoti į aukštąją mokyklą man vis vien nebuvo leista, argumentuojant esą mano žinių lygio studijoms vis dėlto neužtenka.
Taigi nusivylimo momentų buvo ne vienas, tačiau aš stengiausi nepasiduoti slogiai nuotaikai. Privačiai mokiausi lenkų ir lietuvių kalbų, dirbau bibliotekoje, leidykloje, įgijau praktinių žinių. Ir labai daug laiko skyriau kelionėms – apvažiavau visą Rytų Europą. Kai jau gana gerai mokėjau kalbas, pradėjau dirbti vertėja.
O tada griuvo sienos. Su mažu vaiku ant rankų įstojau į universitetą. Turiu pripažinti, kad kalbų žinios ir kelionių patirtis man labai palengvino istorijos studijas. Po to atrodė, kad tai buvo tiesioginis kelias, tačiau pirma maniau, kad vertėjos darbas yra būtent tai, ko man reikia, kol ilgainiui supratau, jog man norėtųsi nuveikti daugiau, nei tik atkartoti kitų žmonių mintis.
Po studijų gavau vietą Nidoje, pradėjau dirbti ką tik įkurtame Th.Manno kultūros centre ir per pirmąją žiemą parašiau savo disertaciją.
Žvelgti – kuo plačiau
– Visuomenės gyvenime stebimas susidomėjimas lokaliąja istorija, daug ir populiariai kalbama apie miestų praeitį. Kita vertus, mokslininkams, kaip minėjote savo pranešime, skaitytame Th.Manno festivalyje, tenka užpildyti ideologizuotos istorijos paliktas baltąsias dėmes. Kaip nusakytumėte istorijos mokslo raidą? Kas labiausiai krenta į akį, nuolat bendraujant su šios srities profesionalais ir ketinančiais jais tapti?
– Istorija turi labai daug perspektyvų ir išeities taškų. Manau, kad suvesti kuo įvairesnius iš jų bei žvelgti kuo plačiau yra įdomu, naudinga ir reikalinga. Tiesa, stebiu tendenciją, kad studentai linkę domėtis vien XX a. istorija, tuo metu ankstesni amžiai dingsta iš jų akiračio. Mano dėl to apmaudu, nes istorija yra daugiau nei XX a., ir mes daugiau suprastume išmanydami gilesnę įvykių priešistorę. Kita vertus, manau, jog reikėtų skirti dėmesio kultūrinei bei sakytinei istorijai. Kol kas stabili monolitinė politinė istorija tebėra dominuojanti. Vertėtų turėti drąsos užduoti praeičiai įvairesnių klausimų.
– Kas lėmė jūsų asmenybės formavimąsi? Koks buvo tėvų vaidmuo jūsų gyvenime?
– Mano tėvas buvo labai stipri asmenybė. Kilęs iš Lietuvos pakraščio, jis kalbėjo ir lietuviškai, ir rusiškai, tad vaikystėje esu girdėjusi lietuvių kalbą, nors pati jos išmokau jau suaugusi. Namuose teko išgirsti daug pasakojimų apie istoriją, apie mūsų šeimos praeitį. Mums su broliais nuolat buvo akcentuojama, kad reikia mokytis kalbų, kad kiekviena iš jų yra papildomas langas į pasaulį ir kad marksistinė istorija bei santvarka nėra vienintelis įmanomas reiškinys bei sektinas dalykas.
Tėvai skatino daug skaityti ir mąstyti savarankiškai. Jie anksti mirė ir tuomet turėjau pati tvarkytis savo gyvenimą, tačiau jaučiausi įgijusi tvirtą vertybinį pamatą, kurį pasistengiau suteikti ir savo vaikams. Vyresnėlis, kuris didžiąją dalį mokyklos metų praleido Klaipėdos Hermano Zudermano gimnazijoje, o vasaras – Th.Manno muziejuje Nidoje, šiuo metu studijuoja politologiją ir portugalų kalbą Freiburgo universitete Vokietijoje. Jaunėlis dar yra moksleivis.
Mano vyresnis brolis – kontrabosininkas, jaunesnis dirba greitosios medicinos pagalbos tarnyboje ir laisvalaikiu groja savo suburtame roko ansamblyje. Broliai paaiškino man, kad neturiu talento muzikai. Tuomet nusprendžiau nebeeksperimentuoti su fortepijonu bei smuiku ir ieškoti savęs kitur, – šypsosi.
Kalbino Valerija Lebedeva
Vizitinė kortelė
Ruth Leiserowitz gimė Prenzlau (Vokietija).
Studijavo istoriją bei polonistiką Berlyne ir Vilniuje.
1996–2000 m. gyveno Klaipėdoje, buvo Th.Manno kultūros centro mokslo darbuotoja ir prisidėjo prie jo kūrimosi, dėstė Klaipėdos universiteto Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centre.
1997 m. apsigynė istorijos mokslų daktaro disertaciją Berlyno Humboldto universitete (Vokietija).
Nuo 2001 m. koordinuoja įvairius tiriamuosius projektus Berlyno Humboldto universitete ir Berlyno laisvajame universitete, dėsto įvairiose aukštosiose mokyklose.
2005–2009 m. – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos tyrimo instituto mokslo darbuotoja.
Nuo 2009 m. yra Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje (Lenkija) direktoriaus pavaduotoja.
Dirba ir vadovauja mokslo tiriamajam darbui, yra publikavusi daug straipsnių Rytų Europos istorijos temomis.
Ištekėjusi, turi du sūnus.
