R.Požerskio duoklė nutylimam akto žanrui
Negalima nepastebėti, kad Klaipėdos senamiestyje bene stipriausiai pavasariškus „ūglius“ leidžia fotografiją puoselėjantis Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyrius. Per tris erdves vyksta jaunus fotomeno mėgėjus pristatanti paroda, o praėjusią savaitę lankytojai pakviesti į naują galeriją, kurios krikštu tapo fotografijos grando Romualdo Požerskio vernisažas.
Kristina Kučinskaitė
Kaip džiaugdamasis sakė skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas, „fotografija okupuoja senamiestį“.
„Miražų dosjė“
Pastarieji metai R.Požerskiui itin kūrybingi. Neseniai išleistas egzotiškas albumas „Degantis žmogus“, kuriame sukauptos fotografijos iš kelionės į vieną įspūdingiausių meno ir laisvos dvasios festivalių tuo pačiu pavadinimu Nevados dykumoje (JAV). Šiemet knygynų lentynas pasiekė dar vienas fotografijų albumas „Miražų dosjė“.
Pastarasis – sunkiasvoris leidinys kietais viršeliais, kuriame įvairiakryptes žiūrėjimo ir suvokimo trajektorijas siūlo garsūs literatūros kūrėjai (Kęstutis Navakas, Donaldas Kajokas, Markas Zingeris, Dovilė Zelčiūtė, Gintaras Patackas). Jame spausdinamos 187 fotografijos, sukurtos tik analogine technika. Autoriui pozavo 62 merginos. Įvadą parašė Skirmantas Valiulis. Albumas suskaidytas pagal serijas. Vienuose – modeliai gamtos prieglobstyje, kitur jie – yrančio dvaro priebėgoje, menininko studijoje, galiausiai paskutiniame skyriuje, apsisiautę tamsa, tampa amorfiškais siluetais, judesio pėdsaku, kurį, paprastai nematomą, erdvėje brėžia žmogaus kūnas. Apibendrinant – albumas rimta duoklė gana retai eksploatuojamam akto žanrui. Tiesa, gana kritiškai „Miražų dosjė“ savo apžvalgoje vertinusi Milda Kiaušaitė pasigedo pačios moters, pastangų pažinti ją, „R.Požerskis fiziniu atsivėrimu mėgina pakeisti dvasinį, taip dažnoje fotografijoje palikdamas prarają tarp vaizdo ir jo prasmės, pamesdamas vidinės moters gelmės paslaptį“.
Nuogumo kalba
Pats R.Požerskis pamena, kad akto žanrą išmėgino dar 1978 m., tuomet jis dažniausiai kūrė reportažus, fiksavo senamiesčių architektūrą. Nuogumas atsirado kaip kažko visiškai naujo siekis. Fotografas gerai prisimena ir savo pirmąją fotosesiją, kuomet su modeliu vykta prie jūros. „Fotografavau su raudonu filtru, todėl dangus tapo juodas, juoda jūra ir baltas smėlis, baltas kūnas. Tai buvo grynai formos paieška“, – apie pirmuosius itin grafiškus darbus pasakojo fotomenininkas.
Žvilgsniu sekant parodos darbus netrunkama pastebėti, kad pati jo fotografijos kompozicija visada sucentruota. Fonas kinta, tačiau nuogumas visada centre – jis atviras žvilgsniui. Atrodo, kad taip akimi prikalant kūną kadro centre ir kintant tik jo pozai tenorima… stebėti. Nors ir būdamos centre, tos nuogos moterys nėra daug „kalbančios“ – tai ne damos ir mergelės iš prerafaelitų paveikslų, kurių žvilgsniai sminga širdin nepaisant šimtmečių apkloto ir trupančio dažų sluoksnio, kurių net baltų ilgų pirštų sulinkimas atrodo esąs slapta žinia. Dauguma R.Požerskio moterų, nors ir būdamos reginio centre, atrodo esančios nebylios – akis slysta jų krūtimis, šlaunimis, smakro linkiu, bet, išskyrus savo nuogumą, jos nepasakoja nieko daugiau. Aktyvią valingą asmenybę, prisidengusią kūno drobe, kartais netikėtai išduoda tik tatuiruotė.
Gamta ir kultūra
Kai kūnas yra tik kūnas, kai jis atskiriamas nuo subjekto, natūraliai kyla klausimas, kas yra toji akto fotografija. Jei tai ne žmogaus slėpinių priminimas – gal tiesiog techninė kūno studija, nepaliaujantis tyrinėjimo ir grožėjimosi procesas? Tuomet nuoga moteris yra organiškai sutampanti su kitomis nuogomis moterimis; jos visos tėra vieno sąmonėje glūdinčio archetipo variacijos.
Įdomu ir tai, kad nors moterų kūnai parodoje eksponuojamose fotografijose dažniausiai gana desubjektyvizuoti, jie kartais aštriai kontrastuoja su peizažu, kuriame jas patalpino fotomenininkas. Tai pastebima, net jei kalbama apie kompoziciją gamtoje. Pastaroji ir kūnas juk neturėtų disonuoti vien dėl medžiagiško vientisumo.
Kalbėdamas apie akto fotografiją, R.Požerskis taip pat gamtą akcentuoja, kaip labiausiai palaikančią nuogumą: „Ir Rimantas Dichavičius sakė, kad modelis visiškai atsiskleidžia tik gamtos glėbyje. Pas jį irgi yra ta senoji serija, kur merginos – bangose, akmenynuose… Gamtos ir moters santykis yra kažkoks labai priimtinas, paprastas, mes visi esame iš moters, iš gamtos. Pradžia yra moteris, gamta“. Ir tęsdamas apie klasikinį nuogos moters fotografavimą pajūryje, jis sako taip pat ieškojęs bendrystės: „Visa gyvybė, kuri yra pasaulyje, atėjo iš jūros, iš vandens. Lygiai taip pat ir visa žmonija – iš moters. Moters formas galima lyginti su banguotomis jūros formomis“.
Paradoksalu – kartais modelis atrodo niekaip nesuglundantis su gamtos erdve, kaip pastarajai oponuojančios kultūros plotmės dalis, o kartais kultūriškoje aplinkoje (sode, dvare, studijoje) jis išsiskiria kaip gamtos elementas, nesuderinamas su organizuotu dirbtiniu pasauliu.
Stebint prasiveržiančius nesuderinamumus, kyla mintis, kad žmogus niekaip nebegali būti vien gamtos dalis, lygiai taip pat kaip niekada negalės būti pats savaime – gyvas tik tuo, ką kuria aplink save.
Fotografijos nepatogumas
Tuomet, kai penktadienio vakarą lankytojai tik rinkosi į naująją „Danės vartų“ galeriją, kurią LFS Klaipėdos skyriui suteikė bendrovė „Danės vartai“ (pas mus dar gana retas meno ir verslo draugystės pavyzdys), susėdome su pačiu R.Požerskiu ir lietui byrant už plataus lango trumpai šnektelėjome apie akto žanrą ir jo vertinimus.
– Jau minėjote, kad jums buvo įdomu tyrinėti šviesos ir formos žaismą, pirmapradiškų esybių – gamtos ir moters – bendrybę. Kokios dar temos jums aktualios?
– Galiu pasakyti, ko nenagrinėjau, – psichologijos. Niekada neturiu tikslo atskleisti modelio psichologiją: kas ji tokia, kokia jos asmenybė, ar ji liūdna, ar linksma… Dažnai net veido nerodau – man įdomu tik pats kūnas. Kaip šviesa ir formos. Randi foną gamtoje ir joje ieškai, kaip atsiskleis modelis. Kartais turi idėją, bet retai kada tos idėjos pateisinamos.
–Nors gyvename, atrodo, labai atvirame pasaulyje, netrūksta kritiško požiūrio į nuogumą. Iš mano pažįstamų merginų išvis nemažai gana kritiškai žiūri į akto fotografiją. Numanote, iš kur tas moterų skepsis?
–Kai per visą Lietuvą eksponavau „Degantį žmogų“, rinkau lankytojų reakcijas į nuogą kūną. Ir pastebėjau, kad negatyviai dažniausiai žiūrėdavo vyrai. O labiausiai patikdavo pagyvenusioms moterims. Manau, klaidingas įsitikinimas, kad moterys neigiamai žiūri į aktą, o vyrams tai patinka. Vyrų, matyt, yra daugiau dviveidžių nei moterų.
–Kaip manote, kodėl apskritai į akto žanrą žiūrima gana atsargiai?
–Kaip tik atvažiuodami kalbėjomės, kad jei dailininkas piešia aktą skulptorius sukuria skulptūrą ar rašytojas rašo apie meilę – niekam nekyla jokių klausimų. Bet jei tai fotografija, tuoj prasideda klausimai, kas tai, kam to reikia ir pan.
Tai dėl to, kad visi modeliai, kurie pozavo dailininkui ar skulptoriui, yra kaip ir nerealūs. Fotografijoje – vis dėlto konkretus žmogus. Tame ir fotografijos fenomenas, nes mes galime užfiksuoti realybę. Kartu tai sukelia ir daug prieštaravimų. Nemažas konfliktas, nes visur yra tikras žmogus. Pirma mintis stebint akto fotografiją: „Ar aš ją pažįstu, kas vyko tarp jos ir fotografo?..“. Tik paskui imama vertinti pačią fotografiją. Joje yra konkretus žmogus ir toji konkretybė ją taip ir išskiria. Manau, kad būtent dėl to akto fotografija ir yra tokia keista.
Trys svarbiausi klausimai
–Minėjote, kad Lietuvoje akto fotografija labai silpna? Ar čia mes tokie išskirtiniai, ar ta pati situacija visur?
–Pas mus niekad ir nebuvo stipraus akto žanro, bet visi garsūs fotografai fotografavo aktus. Ir Dichavičius, ir Macijauskas, ir Žvirgždas, ir Buračas…
Bet štai Latvijoje labai stiprus akto žanras. Latviai kuria siužetą, kaip teatre – sukuria fotografijos simbolį. Galbūt jie veikia literatūriškai – sukuria mažytę teatro sceną. O mes lietuviai visada buvome šiek tiek nusistatę prieš simboliką fotografijoje, buvome už realybę joje. Kad matytųsi mažiau autoriaus, o daugiau gyvenimo. Pas juos priešingai – svarbu parodyt savo apmąstymus, idėjas. Daugiau autoriaus nei gyvenimo. Juokauju, kad latvių fotografija yra moteriška, o mūsų vyriška.
–Savo nuogumą slepiame, jis yra paslaptis, išviešindamas jį tarsi imatės spręsti slėpinį. Ar pavyksta priartėti prie tos paslapties ištakų, geriau suvokti ją?
–Paprastai žurnalistai nuolat klausia, kur baigiasi pornografija ir prasideda erotika. Niekas nežino to santykio. Mes visada tai priartėjame, tai nutolstame. Kartais darau grynai pornografiją. Fotografuodamas nejučiomis nuklystu į visas puses. Paslaptis yra toks santykinis dalykas… Kaip ir tikėjimas. Aš tikiu į meną. Nematau kūno paslapties ribos, ką galima ir ko negalima rodyti.
Kitas klausimas, kam to reikia ir kiek tai vertinga. Kūnas duotas gamtos, pačiame jame nėra nieko paslaptinga – tik dirbtinai sugalvoti draudimai. Jie kartais jį daro net pavojingą. Betgi pats kūnas nėra pavojingas.
Fotografuojant svarbu, kaip tu rodai ir kodėl rodai. Trys pagrindiniai klausimai: kam fotografuoji, ką fotografuoji ir kaip? Jei atsakai į pirmąjį, tada ir į kitus lengviau…
R.Požerskio paroda „Miražų dosjė“ Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijoje „Danės vartai“ (Žvejų g. 10) veiks iki birželio 20–osios. Galerija dirba trečiadienį – sekmadienį 11–18 val.
