Rafinuoto maišto apraiškos

Rafinuoto maišto apraiškos

Jurgis Raudys

Šiaip jau poetai nėra itin malonūs žmonės. Greičiau atvirkščiai: arogantiški ir pašaipūs, puikybės sklidinom burnos saujom. Jie patys didžiausi triukšmadariai literatūriniame pasaulyje. Be abejo, yra paguodžiančių išimčių. Žinoma, rėksmingų pasipūtėlių galima rasti ir tarp kostiumuotų prozininkų. Bet pastarųjų ženkliai mažiau. Ir tik artėjant prie savo keturiasdešimtojo gyvenimo laiptelio poeta (galvoje neturiu kokio nors vieno poeto, nes tokių yra ne du ir ne trys) ima ir pasikeičia: vis trumpiau sėdi prie baro medinės lentos, dešine ranka pasirėmęs prisirpusį skruostą, laiku moka alimentus, kas naktį jo mažoje vienvietėje lovos scenoje vaidmenį atlieka ta pati aktorė ir t. t.

Ar dar prisimenate šventės „Poezijos pavasaris“ paskutinįjį vakarą? A. Marčėnas jame skaitė eilėraštį, skirtą T. Venclovai. Gali būti, kad poetas rafinuotai pamaištavo – parodė savo nepritarimą komisijos, renkančios laureatą, nuosprendžiui. Nes T. Venclova šiais metais irgi buvo įtrauktas į išrinktųjų sąrašą. Gali būti, kad aš klystu. Nes almanache A. Marčėnas publikuoja vieną tekstą, kurį paprasčiausiai tąkart ėmė ir perskaitė. Bet dabar tai jau nėra taip svarbu. Laureatas išrinktas ir paskelbtas. O aitri vasaros saulė baigia išblukinti praėjusios šventės atsispaudusias pėdas smilkinyje. Bet pikti balsai, kaip bebūtų gaila, dėl premijos paskyrimo vis dar ataidi iki mano ausies geldelės.

Tapti „Poezijos pavasario“ laureatu – tai pats didžiausias poeto pagerbimas, įvertinimas bei pripažinimas Lietuvoje. Toliau mūsuose nėra kur kilti. Aukščiausia lyga. Viskas – lubos.

Šiais metais ąžuolo vainikas atiteko poetui iš Kauno G. Dabrišiui už knygą „Sviesti akmenuką“.

Būsiu atviras. Esu įsitikinęs, jei koks nors kitas poetas būtų tapęs laiminguoju, kritiškų šūkaliojimų taip pat būtų atsiradę. Tik kiek laibesniais balseliais. Pavyzdžiui, jei premiją būtų pelnęs V. Kukulas, daugelis jį teisintų ir sakytų: ąžuolo lapų jis vertas vien dėl to, kad yra parašęs daug ir visai neblogų knygų. Paprasčiau, bet vaizdingiau tariant – už savo gyvenimo pašventimą literatūrai.

Atrodo, kad kasmetinė „Poezijos pavasario“ premija yra įteikiama tam, kuriam tais metais pavyko parašyti ir išleisti geriausią knygą. Tai geriausios poezijos knygos rinkimai. Atsigręžkime į netolimą praeitį: pernai buvo nominuota poetė D. Čepauskaitė už knygą „Nereikia Tikriausiai Būtina“. Ne taip jau seniai ir G. Grajauskas buvo apdovanotas ir apgaubtas tuo pačiu dėmesiu už knygą „Kaulinė dūdelė“.

Dabar man ir jums belieka šyptelėti ir nuolankiai pritarti komisijos rezultatams. Juk G. Dabrišiaus knyga tikrai labai ryškiai išsiskiria iš kitų pasirodžiusių knygų.

Pirmiausia šio poeto tekstai skaitytoją maloniai šokiruoja: ar šiandien dar galima taip paprastai, bet visai neprastai rašyti? Pasirodo – galima. Dalis G. Dabrišiaus tekstų artimi multiplikacinių filmukų siužetams. Poeto tekstai be depresijos. Be sunkiasvorės, ant cinizmo ribos laviruojančios ironijos. Kalbama apie paprastus dalykus labai paprastai. Jų nesureikšminant. Nehiperbolizuojant. Naudojamos meninės priemonės neapsunkina eilėraščio, o gražiai įsipina į lengvučio teksto visumą.

Nori tu to ar nenori, bet skaitydamas šio poeto eiles imi ir susimąstai.

Poezija juk neprivalo tapti laikmečio įrankiu, mados įkaite, meno raidos atspindžiu. Nors pats tekstas labai dažnai atlieka šias mano minėtas funkcijas. Ir tai nėra jokia nuodėmė. Svarbiausia, kad eilėraštyje liktų vietos poezijai, kuri pati nei sensta, nei jaunėja.

by admin