PARODŲ ATSPINDŽIAI
Raudonos gėlės raudoname, arba Ar egzistuoja moteriška tapyba?
 |
| O. Paliukienės paveikslai „Aguonos“, „Vakarienė dviem“ ir „Be pavadinimo“. Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos |
Goda Giedraitytė
Kalėdoms „Parko galerija“ pasipuošė tapytojos Onos Paliukienės paroda. Po daugiau nei pusantrų metų žinoma Klaipėdos menininkė čia pristato naujausius savo paveikslus.
Prisiminusi „Saravako moterų“ kolekciją, šiemet autorė „apsirėdo“ kitonišku rūbu: jos paroda skęsta gėlių pievose ir rausvos koloristikos plokštumose.
Pilnos kvapo ir spalvų
Bandydami vienu žodžiu identifikuoti Onos Paliukienės tapybą, galėtume ją drąsiai pavadinti moteriška (nors ir labai nemėgstu kūrybos charakterizuoti lyčių skirtumais). Ir vis dėlto išskirtinis lyriškumas, dėmesys emociniam, o ne loginiam pradui, skendinčios, niekuo nesuvaržytos erdvės dominantė ir atvirai deklaruojama rausvos spalvos paletė įgalina pro drobės paviršių įžvelgti moters ranką.
Naujausioje parodoje dominuojantis gėlės motyvas skleidžiasi keliuose vaizdinio formatuose: įpinamas į pievų ar vandens telkinio audinį, ramiai skendi vazoje ar it pamirštas prisiminimas šliejamas prie grublėto horizontalės paviršiaus.
Anot vieno diptiko pavadinimo, O. Paliukienės gėlės „pilnos kvapo ir spalvų“. Tai diktuoja ir intriguojanti nuolat kintančios technikos bei plastikos varijuotė. Ekspozicijoje sunku rasti vienodą gėlės žiedą, kaip ir vienalypį, nuoseklų tapybinės išraiškos dokumentavimą.
Neįkalina savęs
Kiekvienas darbas parodoje alsuoja asmeniniu charakteriu: čia greta ir veik prasišviečiančios, skaidrios plokštumos, ir intensyvūs, sodrūs tonai, nugludintas, lygus ir ekspresyvus, trūkinėjantis, retkarčiais net pointilistinis potėpio rėžis. Regis, jog autorė mėgaujasi eksperimentuodama, tiesiog laisvai atsiduodama kūrybiniam proveržiui, nesistengdama savęs įkalinti vienoje saviraiškos formoje.
Ši laisvės deklaracija prasiveržia ir kompozicijos aranžuotėje, kur nesukaustyta jokiais horizonto ir atramos taškais veriasi erdvės gelmė.
Priešingai parodoje „Saravako moterys“ dominavusiam įcentruotam kompozicijos dėmeniui, šįkart autorė renkasi atektonišką sprendimą, kurio laukas leidžia paveikslui tarsi išsiveržti, išeiti už drobės ar rėmo ribų, skverbtis į kūrinį supančią galerijos ir/ar dirbtuvės aplinką, stebinčio žiūrovo regos ir sąmonės lauką.
Paskandina liūdesį
Paveikslo erdvėje O. Paliukienė neretai paskandina ir liūdesį, ilgesį, nerimą, kuriuos įkūnija akmenuko vaizdinyje. Ir pati autorė sako, jog tapyti pajūrio akmenukus jai yra mieliausia. Plokščią akmens skersmenį ir/ar gėlės žiedlapius tapytoja nardina į raudonos spalvos upę. Tuo būdu varijuodama rausvos dermėmis ir nuosaikia deformacija, menininkė kuria vidujinės ramybės ir šviesos kupiną spalvų pasaulį.
Ne veltui ir naujausią savo darbų parodą O. Paliukienė vadina „Šviesos prisilietimu“. Simboliškas pavadinimas šventiniu metų laiku. Norėtųsi palinkėti, jog šia šviesa apsigaubtų visi „Parko galerijoje“ apsilankę žiūrovai.
