REALU = NEREALU?
Goda Giedraitytė
Praėjusį ketvirtadienį Klaipėdos dailės parodų rūmus sukrėtė šiuolaikinio meno cunamis. Įsiveržęs ir okupavęs visą antrą ekspozicijų aukštą, galerijos “Meno parkas” iš Kauno organizuotas tarptautinis projektas “Nepakeliama realybė” čia karaliaus iki pat kovo vidurio.
Nyksta ir žeidžia
Galerija “Meno parkas” kasmet metų pabaigoje rengia tarptautines konkursines parodas, į kurias kviečia įvairių šalių menininkus. Šių metų parodos idėja (kuratorė Kristina Budrytė) pasiskolinta iš slovėnų filosofo ir rašytojo Slavojaus Žižeko, anot kurio, “nepakeliama realybė” reflektuoja šiandienos skilinėjantį santykį tarp realaus ir nerealaus. Parodoje kvestionuojamas šių dviejų kategorijų santykis, siekiama atskleisti ne savąjį “aš”, o žeidžiantį susidūrimą su nepakeliama realybe – realybe, virtusia nerealia.
E. Markūno “Neidentifikuota Nr. 1” sklendžia parodos erdvėje. |
Parodos koncepcija tapo rėmais, tarp kurių skirtingi autoriai manipuliuoja vaizdinių, idėjų, kontekstų, technikų, medžiagų galimybėmis ir netgi šuoliais iš vienų žanrinių dailės polių į kitus. Iš daugiau nei šimto pretendentų atrinkti penkiasdešimt menininkų iš Lietuvos ir kitų Europos šalių (Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Portugalijos, Anglijos, Olandijos, Norvegijos) realaus/nerealaus kategorijomis varijavo skirtingai. Vieni pasitelkė humorą, kiti reagavo kaip į socialinę aktualiją, treti žaidė kontekstais, dar kiti – tiesiog savimi.
Saulėlydžio būsena Įdomu, jog (tai pastebi ir kritikė V. Vitkienė) parodoje pristatomi vos keli “grynosios” (tradicinės) tapybos ar grafikos pavyzdžiai. S. Paliuko “Kelionė” savo rožiniu horizontu aikštingai kontrastuoja riebiomis spalvomis ištryškusios A. Vilpišausko drobės paviršiui. La belle peinture tampa bene trimačiu objektu, ekspresyviai saugančiu pirminę kompozicijos idėją. Vokiečio J. Ahmano instaliacija “Laivyba sudužimų metais”, nors ir apeliuoja į tapybos žanrą, gerokai pranoksta jo pirmapradę realybę. Paskiri tapybos darbai čia tik detalės, formuojančios ansamblinę kūrinio visumą.
Taip greta tapybos šliejasi ir A. Žalpio “Susitikimas”, kur grynųjų spalvų derinimo studija pasitelkiama tik kaip idėja, o jos įkūnijimas vyksta per objektinę kėdučių ir lempų bendrystę. Arba portatyvinis P. Griušio “europosąjungospasaulis”, kurio vaizdinys pasiduoda nevalingam dirbtinės jūros (tiksliau – balos) mūšos išskaidymui. Nelyg savotiška optinė apgaulė realiai įkūnijanti nerealų debesų purumą. O iš tiesų P. Griušys it J. Huizinga “Viduramžių rudens” epopėjoje tapybiškai byloja apie saulėlydžio būseną, tvyrančią Vakaruose.
Realaus/nerealaus santykiu intriguojančiai flirtuoja ir italų menininkė L. L. Bazili, 2003 metais Venecijos bienalėje atstovavusi savo šaliai. Fotografijų cikle “Keturiasdešimt aštunta erdvė, Granada” netikėtais rakursais fiksuodama realias architektūrines erdves, autorė kuria nerealios aplinkos įspūdį – statiška ir monotoniška urbanistinė struktūra transformuojama į estetiškai aranžuotą minimalistinę grafiką.
Spengia kasdienybė
Ir vis dėlto parodoje dominuoja nepakeliama kasdienybės tikrovė: ekspozicinėse salėse kristalizuojasi amorfiniai objektų, daiktų ir/ar rakandų siluetai. Praradę savo pirminę buitinę funkciją, pastarieji transformuojasi į menines priemones, paskiros kurių kombinacijos ar deriniai metafiziškai virsta “būtin(i)ais” meno objektais. Realaus (funkcionalaus) objekto virsmas į nerealų (t.y. meno kūriniu) bei persikėlimas iš realios (įprastos) aplinkos į nerealią (t.y. parodinę) jau savaime gimdo interpretacinį žvilgsnį, neretai postmodernistiškai ironišką.
D. Sodeikos “Viskas turi prasmę” (fragmentas). |
M. Fiszer (Prancūzija) “Adatos kambarys”. |
Varijuoja įvaizdžiais
Vartotojiškos kultūros kontekstu, suformuotais “teigiamais” siekiamybės įvaizdžiais varijuoja ir D. Sodeika, A. Barzdukaitė-Vaitkūnienė, R. Staškevičiūtė, G. Vaičys bei kiti autoriai. Kokia savimi patenkinta voverė “lekia” raudoname kadilake D. Sodeikos kompozicijoje “Viskas turi prasmę”! Na ir kas, kad tik iškamša, bet užtat patekusi į išsvajotą reklaminio gyvenimo ruletės langelį. Arba R. Staškevičiūtės “Blusų turgus”, manipuliuojantis seniai visiems įgrisusiais, tačiau nuo kasdienybės nebeatsiejamais vartotojiškos visuomenės vaizdiniais ir frazėmis. Pastaruosius kiek kitaip, tačiau irgi dėlioja A. Barzdukaitė-Vaitkūnienė, sekanti pačios sukurtą, spekuliatyvią “Pirdziaus iešmininko svajonių” istoriją.
Kutena moters orumą
Aktuali realaus/nerealaus kontekste menininkams pasirodė ir moters tema. R. Mažuolytė-Mieliuvienė dėklų kiaušiniams ir nėštumo testų pagalba kontempliuoja tradicinę moters – motinos, gimimo ir gyvybės tematiką. Moters socialinės padėties idėja atskleidžiama ir anglų menininkės V. Melody videoprojekcijose. Moters orumą kutena ir A. Andriuškevičiaus kompozicija “Naujosios tarkos”. Gretindamas realią metalinę bulvių trintuvę su jos nugarinės pusės fotografija, menininkas konstruoja nepažinų moters paveikslą: trintuvės lyg ir apsiūtos vilnoniu siūlu, tačiau jų ašmenys vis tiek skaudžiai žeidžia. “Dailininkui moters prigimtis atrodo nepakeliama, nes nepažini, primenanti nepasotinamą ir nenumaldomą skaudulį” (V. Vitkienė).
T. Vosyliaus žibsinti ir skambanti “Melodijos terapija”. |
Flirtuoja su žiūrovu
Konceptualus parodos kuratorės K. Budrytės pasiūlytas žaidimas pasiteisino. Buvo surinkta intriguojanti kolekcija, pristatanti vienų įdomiausių ir savičiausių šių dienų Lietuvos menininkų darbus. Be to, vienijanti parodos idėja siūlo lyginimo galimybę ir provokuoja ieškoti ribinių taškų, kuriais laviruoja atskiri autoriai. Parodoje atsiskleidžia fantastiškas interpretacijų lauko spektras, kurį, deja, vos šiek tiek bandžiau šiame tekste “užkabinti”. Kita vertus, ši tema flirtuoja ir su žiūrovu, kuris, lygiai kaip ir menininkas, nuolatos laviruoja ant labai siauros realaus ir nerealaus briaunos. Taigi telieka kiekvienam įsisukti į menininkų emocijų ir raiškos lauką, interpretuojant “nepakeliamos realybės” idėją.