REALU = NEREALU?

REALU = NEREALU?

Goda Giedraitytė

Praėjusį ketvirtadienį Klaipėdos dailės parodų rūmus sukrėtė šiuolaikinio meno cunamis. Įsiveržęs ir okupavęs visą antrą ekspozicijų aukštą, galerijos “Meno parkas” iš Kauno organizuotas tarptautinis projektas “Nepakeliama realybė” čia karaliaus iki pat kovo vidurio.

Nyksta ir žeidžia

Galerija “Meno parkas” kasmet metų pabaigoje rengia tarptautines konkursines parodas, į kurias kviečia įvairių šalių menininkus. Šių metų parodos idėja (kuratorė Kristina Budrytė) pasiskolinta iš slovėnų filosofo ir rašytojo Slavojaus Žižeko, anot kurio, “nepakeliama realybė” reflektuoja šiandienos skilinėjantį santykį tarp realaus ir nerealaus. Parodoje kvestionuojamas šių dviejų kategorijų santykis, siekiama atskleisti ne savąjį “aš”, o žeidžiantį susidūrimą su nepakeliama realybe – realybe, virtusia nerealia.

E. Markūno “Neidentifikuota Nr. 1” sklendžia parodos erdvėje.
Tęsiant rašytojo mintį: “Įprastas supratimas, kad visa mus supanti pažintinė aplinka bei vidiniai išgyvenimai yra objektyvi tiesa, jau nyksta. Reliatyvumo epochoje netenkame tiesos matmens. Mene pranykstantis autentiškumas atsiliepia ir kasdieninėje patirtyje: nepakeliama gyvenimo tiesa yra ta, kad įvykiai, kurie sudirgina ir kelia neramumus, įvyksta nebe pačiame žmoguje, o kažkur greta; egzistuoja „kiti“, kurie išgyvena “nerealius” pralaimėjimus ar pasiekimus, „nerealius“ skausmus ar malonumus.”

Parodos koncepcija tapo rėmais, tarp kurių skirtingi autoriai manipuliuoja vaizdinių, idėjų, kontekstų, technikų, medžiagų galimybėmis ir netgi šuoliais iš vienų žanrinių dailės polių į kitus. Iš daugiau nei šimto pretendentų atrinkti penkiasdešimt menininkų iš Lietuvos ir kitų Europos šalių (Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Portugalijos, Anglijos, Olandijos, Norvegijos) realaus/nerealaus kategorijomis varijavo skirtingai. Vieni pasitelkė humorą, kiti reagavo kaip į socialinę aktualiją, treti žaidė kontekstais, dar kiti – tiesiog savimi.

Saulėlydžio būsena Įdomu, jog (tai pastebi ir kritikė V. Vitkienė) parodoje pristatomi vos keli “grynosios” (tradicinės) tapybos ar grafikos pavyzdžiai. S. Paliuko “Kelionė” savo rožiniu horizontu aikštingai kontrastuoja riebiomis spalvomis ištryškusios A. Vilpišausko drobės paviršiui. La belle peinture tampa bene trimačiu objektu, ekspresyviai saugančiu pirminę kompozicijos idėją. Vokiečio J. Ahmano instaliacija “Laivyba sudužimų metais”, nors ir apeliuoja į tapybos žanrą, gerokai pranoksta jo pirmapradę realybę. Paskiri tapybos darbai čia tik detalės, formuojančios ansamblinę kūrinio visumą.

Taip greta tapybos šliejasi ir A. Žalpio “Susitikimas”, kur grynųjų spalvų derinimo studija pasitelkiama tik kaip idėja, o jos įkūnijimas vyksta per objektinę kėdučių ir lempų bendrystę. Arba portatyvinis P. Griušio “europosąjungospasaulis”, kurio vaizdinys pasiduoda nevalingam dirbtinės jūros (tiksliau – balos) mūšos išskaidymui. Nelyg savotiška optinė apgaulė realiai įkūnijanti nerealų debesų purumą. O iš tiesų P. Griušys it J. Huizinga “Viduramžių rudens” epopėjoje tapybiškai byloja apie saulėlydžio būseną, tvyrančią Vakaruose.

Realaus/nerealaus santykiu intriguojančiai flirtuoja ir italų menininkė L. L. Bazili, 2003 metais Venecijos bienalėje atstovavusi savo šaliai. Fotografijų cikle “Keturiasdešimt aštunta erdvė, Granada” netikėtais rakursais fiksuodama realias architektūrines erdves, autorė kuria nerealios aplinkos įspūdį – statiška ir monotoniška urbanistinė struktūra transformuojama į estetiškai aranžuotą minimalistinę grafiką.

Spengia kasdienybė

Ir vis dėlto parodoje dominuoja nepakeliama kasdienybės tikrovė: ekspozicinėse salėse kristalizuojasi amorfiniai objektų, daiktų ir/ar rakandų siluetai. Praradę savo pirminę buitinę funkciją, pastarieji transformuojasi į menines priemones, paskiros kurių kombinacijos ar deriniai metafiziškai virsta “būtin(i)ais” meno objektais. Realaus (funkcionalaus) objekto virsmas į nerealų (t.y. meno kūriniu) bei persikėlimas iš realios (įprastos) aplinkos į nerealią (t.y. parodinę) jau savaime gimdo interpretacinį žvilgsnį, neretai postmodernistiškai ironišką.

D. Sodeikos “Viskas turi prasmę” (fragmentas).
Štai kad ir jauno menininko T. Vosyliaus metalo būtybė, kuri tuo pat metu ir šviečia, ir skleidžia įkyrią sintetinių garsų plejadą, anaiptol neprimena “Melodijos terapijos”. Greičiau jau visiškai psichozinę šiandienos kataklizmą. Muzikos temą interpretuoja ir portugalė A. L. Guedes, savo kompleksuotą ir komplikuotą būtį slepianti mechaniniuose muzikinių dėžučių implantuose. Nori pabėgti nuo šio sudėtingo pasaulio – užsidėk ausines, nes “tikroji tiesa – anapus”.

M. Fiszer (Prancūzija) “Adatos kambarys”.
Pastarąją, dar menančią pokario realijas, monotoniškai nuobodžiu, leisgyviu ir dėl to visiškai neįtikinamu balsu šnabžda ir senelis M. Martišiaus kompozicijoje “Alacho sūris”. Kreiserinė keramikos kompozicija, menamai reflektuojanti istorijos vaizdinius, beatlieka istorinių tiesų sergėtojos funkciją. Tik saugomi elementai seniai sudūlėjo: virto dilgėlėmis ar nuodėguliais. Panašiai ir porcelianinių kaukolių kolekcija (aut. J. W. Frost), veik atsiduodanti pirmavaizdžių kvapu. Trapūs tie šiandieninio pasaulio reliktai. Šiukštu nesudaužyk! Pastaruosius į spalvotus, valstybių vėliavas reflektuojančius maišelius pakuoja norvegų menininkas E. Valk-Verheijenas. Antrindamas P. Griušio ES tematikai, autorius formuoja tradiciškai nuvalkiotus, turistinius nacionalinių kultūrų įvaizdžius.

Varijuoja įvaizdžiais

Vartotojiškos kultūros kontekstu, suformuotais “teigiamais” siekiamybės įvaizdžiais varijuoja ir D. Sodeika, A. Barzdukaitė-Vaitkūnienė, R. Staškevičiūtė, G. Vaičys bei kiti autoriai. Kokia savimi patenkinta voverė “lekia” raudoname kadilake D. Sodeikos kompozicijoje “Viskas turi prasmę”! Na ir kas, kad tik iškamša, bet užtat patekusi į išsvajotą reklaminio gyvenimo ruletės langelį. Arba R. Staškevičiūtės “Blusų turgus”, manipuliuojantis seniai visiems įgrisusiais, tačiau nuo kasdienybės nebeatsiejamais vartotojiškos visuomenės vaizdiniais ir frazėmis. Pastaruosius kiek kitaip, tačiau irgi dėlioja A. Barzdukaitė-Vaitkūnienė, sekanti pačios sukurtą, spekuliatyvią “Pirdziaus iešmininko svajonių” istoriją.

Kutena moters orumą

Aktuali realaus/nerealaus kontekste menininkams pasirodė ir moters tema. R. Mažuolytė-Mieliuvienė dėklų kiaušiniams ir nėštumo testų pagalba kontempliuoja tradicinę moters – motinos, gimimo ir gyvybės tematiką. Moters socialinės padėties idėja atskleidžiama ir anglų menininkės V. Melody videoprojekcijose. Moters orumą kutena ir A. Andriuškevičiaus kompozicija “Naujosios tarkos”. Gretindamas realią metalinę bulvių trintuvę su jos nugarinės pusės fotografija, menininkas konstruoja nepažinų moters paveikslą: trintuvės lyg ir apsiūtos vilnoniu siūlu, tačiau jų ašmenys vis tiek skaudžiai žeidžia. “Dailininkui moters prigimtis atrodo nepakeliama, nes nepažini, primenanti nepasotinamą ir nenumaldomą skaudulį” (V. Vitkienė).

T. Vosyliaus žibsinti ir skambanti “Melodijos terapija”.
Su realybe konfrontuoti gali ir pats menininkas. Sugretindama savo profilius, V. Gelūnienė kvestionuoja komunikatyvųjį pradą, kurį dailėtyrininkė V. Vitkienė apibrėžia kaip intymų santykį su pačia savimi, žvilgsnį į savo pačios akis, kvėpavimą savo iškvėptu oru. Komunikacijos momentas svarbus ir prancūzų menininkui M. Fiszer, kuris milžiniškos tekstilinės adatos ant smėlio įvaizdžiu reflektuoja socialinės būties realijas – tikrą istoriją, įvykusią vienoje iš pabėgėlių stovyklų Australijoje, kur pusšimtis pabėgėlių užsisiuvo lūpas, protestuodami prieš nepakeliamas gyvenimo sąlygas.

Flirtuoja su žiūrovu

Konceptualus parodos kuratorės K. Budrytės pasiūlytas žaidimas pasiteisino. Buvo surinkta intriguojanti kolekcija, pristatanti vienų įdomiausių ir savičiausių šių dienų Lietuvos menininkų darbus. Be to, vienijanti parodos idėja siūlo lyginimo galimybę ir provokuoja ieškoti ribinių taškų, kuriais laviruoja atskiri autoriai. Parodoje atsiskleidžia fantastiškas interpretacijų lauko spektras, kurį, deja, vos šiek tiek bandžiau šiame tekste “užkabinti”. Kita vertus, ši tema flirtuoja ir su žiūrovu, kuris, lygiai kaip ir menininkas, nuolatos laviruoja ant labai siauros realaus ir nerealaus briaunos. Taigi telieka kiekvienam įsisukti į menininkų emocijų ir raiškos lauką, interpretuojant “nepakeliamos realybės” idėją.

by admin