Dalia Kasperiūnaitė
Rėkti
per miegus
Būgniju tau į krūtinę,
įtrūksta delnai, tai
kumščiais-plaktukais
būgniju tau į krūtinę –
kalbu.
Apie skaudančią galvą,
sunkią, skaudančią rankose –
tavo galvą, mano rankas.
Rankas glostančias,
atvirais delnais, trūkinėjančias,
rankas susigniaužiančias į
kumščius-plaktukus,
rankas, kurių nejaučiu jau, nes
būgniju tau į krūtinę,
vis tyliau, bet
kalbu.
Apie tavo sapnus –
save,
kvėpuojančią į miegantį
tavo veidą, nemiegančią,
miegančią ir sapnuojančią:
delnus, mieguistą kvėpavimą,
galvą,
sapnuojančią, kad
būgniju tau į krūtinę.
Nesapnuojančią nieko.
Tylinčią
apie save, laukiančią ryto,
kantrią nekantrią,
pučiančią į įtrūkusius delnus,
glostančią gal,
bet labiausiai tai
būg-ni-jan-čią-tau-į-krū-ti-nę,
nes kitaip negaliu pasakyti,
nes tai nepasakoma.
Nebėr
čia manęs
Pušys,
byrantys vaško žvynai,
šviesos blyksnių aštrūs
geluonys –
taip erdvu tarp tiesių jūsų
mergiškų kūnų,
paklydau.
sukas galva.
Kaitrios liepos,
smilgų karūnos,
žiogais sprogstančios pievos –
ir dabar dar
ausyse traška.
Drėgni akmenys,
dumblas prie upės,
aitraus kvapo pilnos šnervės
jautriai išsiplečia,
gelia.
Uosialapiai klevai,
kreivi šiurkščiarankiai –
girta nuo laukinės jūsų sulos
supuos virš vandens.
Tarp lūpų lapas
nudrėkstas.
Plaučiuos eglių laki derva,
akyse – du pelkėti maži
ežeriūkščiai.
Ten miške jie,
tu apie tai nežinai.
Delnų ir pėdų rievės…
Nebėr čia manęs.
Dėl to, ir dėl viso pikto –
tamsios rudos geltonos našlaitės
krūtinėj plačiai atsimerkę.
