Replika iš “Maksimos” vakarui apie ,,Da Vinčio kodą” atminti
 |
| Alio Balbieriaus nuotrauka |
Sondra Simanaitienė
Užvakar iš įpročio zulintis prie knygų stoviniuodama chaoso apimtoje “Maksimoje” nugirdau vieno maždaug trisdešimtmečio savo lieknai palydovei mestą herojiškai stilizuotą sakinį: ,,Nupirk man ,,Da Vinčio kodą”, skaitysiu”. Iš jos abejingai nuslydusio žvilgsnio supratau, kad net ir ,,Da Vinčio kodo” tu neperskaitysi, brangusis“. Ir prisiminiau apie būsimą diskusiją Pempininkų bibliotekoje trečiadienį Kas yra ,,Da Vinčio kodas”? Romanas?
Nežinojau, kas ves diskusiją. Tikėjausi, gal M.Šidlauskas, nes pati, nors ir buvau pakviesta, bet knygą skaityti tingėjau. Pavartotas žodis tingėjau turėtų nusakyti mano santykį su tokiu veik kinematografiniu stiliumi, t.y. kai aprašomas vaizdas, dialogai, beveik kaip scenarijuje (girdėjau, jau kuriamas filmas), bet nėra kuo skanautis, nėra meninio stiliaus, o tik gerai sukaltas siužetas. Per menka priežastis skaityti, juolab kad detektyvų ir kitokių veiksmo knygų niekada neskaitau.
Bet kai į diskusiją atėjęs kunigas pranciškonas Evaldas pareiškė, kad teperskaitė tik 4 puslapius, nes neįdomu, tai pagalvojau – šaunuolis ir drąsokas diskusininkas. Gal galėjau ir aš taip? Tad dabar rašau, nes norėčiau iškelti kelis klausimus. O klausimų kėlimas irgi galėtų būti kaip pasisakymas.
Diskusija neturėjo priešingų barikadų dėl knygoje keliamų pagrindinių idėjų – bažnyčios sąmokslas ar sąmokslas prieš ją, kas tai yra šventasis moteriškumas ir pan., o į Brigitos, tą diskusiją organizavusios bibliotekininkės, iškeltą klausimą Ar tai romanas? buvo atsakyta jau pirmosiomis popietės minutėmis. Doc. A.Žalys autoritetingai visus užtikrino, kad tai romanas, meno kūrinys, o ne fakto literatūra.
Vakarą vedęs Šerelis (atsiprašau, neprisimenu vardo) elgėsi taip, kaip elgiasi kai kurių, gal net daugelio internete pasirodžiusių straipsnių autoriai, – pasitelkia istorijos, simbolistikos, įvairių senųjų kultūrų faktus, juos lygina su knygoje pateiktais faktais ir labai rimtu, kiek ironišku balsu įrodinėja, kad tai, kas parašyta ,,Da Vinčio kode”, yra pramanas, fikcija, fantazija. Kai taip atkakliai, argumentuotai įrodinėjama, kas ir taip aišku, susidaro neadekvati situacija. O tas neadekvatumas tampa komiškas, kai nepakylama iki apibendrinimų, neieškoma šio socialinio fenomeno priežasties – kodėl tam praeiviui „Maksimoje“, nors ir geidžiamojoje nuosakoje, knieti perskaityti ,,Da Vinčio kodą”?
Kodėl bibliotekos patalpa veik sausakimša?
Kodėl tiek šurmulio aplink šią knygą? Kodėl ji uždraudžiama Italijoje, berods ir Ispanijoje?
Ar tai ne sėkmingos rinkodaros dalis? Ar galima būtų pritaikyti sąmokslo teoriją? Kam naudinga dabar kelti pasipiktinimą bažnyčia? Kas galėtų stovėti už tokios sėkmingos knygos reklamos?
Jei į šiuos klausimus būtų pamėginta atsakyti, apžvelgti situaciją ne paties romano rėmuose, o plačiau, kad ir iš kultūrologinės, socialinės, gal istorinės perspektyvos, pavyzdžiui, išvesti paraleles su filmu ,,Paskutinis Kristaus gundymas” ar palyginti su ,,Kristaus kančia”, kaip tai veikė įvairias žmonių grupes, pasamprotauti, kokiame istoriniame taške dabar yra bažnyčia ir demokratijos vizija (kai dauguma gali veikti galios struktūras) apsvaigęs vakarietis, ir pan., tai būtų išėjęs visai neprovincialus vakarėlis.
Taigi tokie buvo mano, o turbūt ir daugelio kitų lūkesčiai.
Eisiu į „Maksimą“ pastovėti.
