Replikos teisėmis – apie „Emigrantus“
Gitana Gugevičiūtė
Lapkričio 14-ąją Antano Milinio teatras pakvietė į premjerą – spektaklį pagal Sławomiro Mrożeko pjesę „Emigrantai“.
Senstelėjusi, bet ir aktuali
Žvelgiant nuo šiandieninės emigracijos bangos keteros, ši pjesė atrodo ir lengvai senstelėjusi, ir nepaprastai aktuali.
Juk tarp daugelio įvairiais motyvais ginkluotų emigrantų visada atsiras ir tiedu – bevardžiai, daugybės žmonių, bloškiamų į svetimą šalį, atspindžiai: ieškantis laisvės (nebūtinai politinės) ir trokštantis užsidirbti pinigų. Skirtingi savo išsilavinimu, siekiamybėmis, pomėgiais, bet tarsi prakeikti laikytis vienas kito. Tarsi surišti bambagysle, arba dar tiksliau – šalimi, kurią paliko…
S.Mrožeko pjesė patraukli dia-logų emociniu įtaigumu, gyvumu, aštrumu – tai bando realizuoti aktoriai Igoris Reklaitis ir Gintaras Čajauskas.
I.Reklaitis kuria „intelektinio išsišokėlio“, rašančio knygą apie žmogų vergą, vaidmenį (duokime jam vardą X), G.Čajauskas – liumpeną, „kalantį“ pinigus, svajojantį apie didelį namą ir kitą materialinę gerovę (tebūnie jo vardas Y). Pirmasis turi pakankamai pinigų, antrasis pinigus „kemša į kojinę“ ir visiškai atsiduoda turtingesniojo malonei.
Scenoje – du skirtingi žmonės
Veiksmas vyksta Naujųjų metų išvakarėse, rūsyje, kuriame jiedu gyvena, o dar tiksliau – vegetuoja. X kviečia Y persirengti, išgerti alkoholio, žodžiu – pašvęsti.
Vangiai prasidėjęs pokalbis išsivysto į rimtą pažiūrų konfliktą: X smerkia Y vergystę pinigams, daiktams ir sykiu džiaugiasi radęs tobulą vergo modelį, kurį stebėdamas parašys knygą apie vergovę.
Jų pokalbis atsako į klausimą, kodėl kartu gyvena tokie skirtingi žmonės, – finansiškai nepriklausomas intelektualas ir konservus šunims pasiryžęs valgyti gerovės gaudytojas.
Tačiau Y nėra toks „permatomas“ ir „paprastas“, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, – jis sukyla prieš kaltinimus: sunaikina visas savo santaupas, net ryžtasi savižudybei (neatsitiktinai Leninas, kurio vardo istorija nepamirš niekada, liumpenus vadino varančiąja revoliucijos jėga – aktyvia, maištinga), kurią, ačiū Dievui, intelekto ir ironijos trintuku panaikina X… Akivaizdu – Naujieji metai nė vienam iš jų nežada nieko gero: Y kelionė namo nukeliama neribotam laikui, X knygos apie vergovę neparašys…
Gali būti ir taip, bet…
S.Mrožeko pjesė Lietuvoje susilaukė dėmesio ir anksčiau – Lietuvos nacionaliniame teatre ją statė Irena Bučienė, Marijampolės dramos teatre režisavo Vytautas Dapšys, Klaipėdoje – aktorius ir režisierius Kęstutis Žilinskas. Nelaimė (ar laimė) – nė vieno iš šių pastatymų neteko matyti. Todėl geisdama naujesnio (naujo) pjesės perskaitymo nuskambėsiu paviršutiniškai. Ir vis dėlto…
I.Reklaičio spektaklis liudija: režisuoti ir vaidinti – sunku. Tikriausiai tai šiek tiek panašu į kelionę tamsoje, apgraibomis, intuityviai, ieškant patikimų atramų, kuriomis šiuo atveju tapo dramaturgo remarkos, į atmintį įstrigusi Česlovo Niemano plokštelės muzika…
Visa tai tinka. Viskas gali būti ir taip, bet kažkas, palepintas O.K., J.V., E.N., G.V. etc, reikalauja režisūrinių sprendimų, teatrališkumo (kuris ištinka tarp daiktų, iš pirmo žvilgsnio stilistiškai nesusijusių), vaidmens konflikto ir esminio konflikto tarp vaidmenų, konflikto tarp erdvės („Aušros“ teatro patalpos M.Mažvydo alėjoje idealiai tinka spektakliui) ir pjesės dvasios… Šis spektaklis – tai teatro ilgesys…
