Retrospektyva šiuolaikiškumo beieškant
Gytis Skudžinskas
Alekso Adriuškevičiaus parodos „Pasikartojimai“ atidarymo metu Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius Ignas Kazakevičius išrėžė, kad „…tai yra elementarus šiuolaikinis menas…“. Ir, kad kaip būtų nuobodu, vis dėlto diskusija apie šiuolaikinio meno šiuolaikiškumą ar dabartinės mūsų dailės neadekvatumą laikmečiui yra viena opiausių lietuviškame, juolab Klaipėdos kontekste.
Legendinės „Post Ars” aidas
Bet kaip turėtume vertinti A.And-riuškevičiaus parodą uostamiestyje? Nuodugniai susipažinę su lietuviškos dailės istorija meno entuziastai puikiai žino, kad Aleksas yra legendinės dailininkų grupės „Post Ars” narys. Grupės, kuri prieš du dešimtmečius į lietuvišką meno kontekstą įnešė tuomet neregėtus žanrus: performansą, žemės meną, instaliaciją, akcionizmą ir kita. Formaliai galime šiuos žanrus priskirti šiuolaikinio meno raiškos formoms (konceptualiai nebūtinai).
Kita vertus, „Post Ars”, o kartu ir A.Andriuškevičiaus kūryba jau aptariama ne tik specializuotuose leidiniuose ar konferencijose, bet įtraukta ir į mokyklinius dailės vadovėlius.
Štai dėl to ir kyla paradoksali problema: kiek menas, tapęs chrestomatine ar muziejine vertybe, gali būti vadinamas šiuolaikiniu?
Dokumentalumas – kūrybinis gestas
Parodos dokumentinis pobūdis aiškiausiai matomas tolimiausioje galerijos salėje, kurioje demonstruojami A.Andriuškevičiaus videoperformansai. Ekrane besisukančiuose filmuose įamžinti autoriaus performansai – viešoje erdvėje atliekami neįprasti veiksmai.
Nors šiandien viešas elgesys nusikrato vis daugiau tabu, flashmob akcijos praskaidrina kasdienybę, normatyvizuoto viešo elgesio pažeidimas tebėra šiuolaikinio meno dėmesio objektas.
Dabar, kaip ir tuomet, kai buvo sukurti, šie performansai stipriausiai skleidžiasi kaip kito galimybė egzistuoti viešumoje, kaip kūniškų patirčių išviešinimas ar personalinių ir vyraujančių nuostatų sankirta.
Praėjusio amžiaus pabaigoje A.Andriuškevičiaus ir visos „Post Ars” grupės veikla stipriai kontrastavo su esama dailės situacija. Tai dar labiau skatino šiuos performansus įvardyti kaip novatorišką ir šiuolaikinę kūrybą. Socialinis aktualumas autoriaus videoveiksmus daro įdomius šiandienos akivaizdoje ir neuždaro muziejinių suvestinių eilutėse.
Dokumentalumas čia tampa ne tik formaliu fakto užfiksavimu, bet ir kūrybiniu gestu, kai procesas yra pagrindinis elementas.
Ir nors skeptikai galėtų pastebėti, kad Europos meno istorijoje performansas atsirado ir gyvybingiausias buvo praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį, o privatumo ir viešumo problema nėra nauja tema, būtent turinio fundamentalumas ir jautrumas vietiniam kontekstui leidžia šiems darbams išlikti įdomiems iki šiol.
40 metų senumo
Kitoje galerijos salėje eksponuojami „stabilesni“ kūriniai. Įprastinės medžiagos ir nuosaikesnis pranešimas.
Kabantys objektai, pavadinti „Mano paveikslai“, iš principo yra klasikinis minimalizmo srovės pavyzdys – medžiagiškumas supriešinamas su forma. Kieto pavidalo vertikalūs objektai (greičiausiai, medinės sijos) aptraukti drobe, – taip iš prigimties minkštas audinys paverčiamas taisyklinga geometrine struktūra ir priešingai – tvirtas pavidalas tampa švelnus.
Toks minimalizmo taisykles atitinkantis kūrinys tampa tiesiog neefektyvus dėl savo uždaro ir jau suformuoto stiliaus. Kita vertus, pavadinimu ar kitomis nuorodomis autorius gali išskleisti paralelines reikšmes. Bet apie ką byloja užrašas „Mano paveikslai“? Siūlo dar kartą permąstyti tapybos mirtį? Neviliojanti perspektyva, juolab daug kartų aptarta ir uždarame rate besisukanti problema. Tenka konstatuoti: 40 metų senumo šiuolaikinis menas.
Gali tapti lūžio ikona
Dar vienoje darbų serijoje A.And-riuškevičius eksploatuoja verbalinį pranešimą, t.y. rašo, rašo, rašo, it Bartas kiekvienos animacinio serialo „Simpsonai“ serijos pradžioje.
Tekstas – kaip grynakraujis simbolis – čia turėtų tapti kažkuo daugiau ar mažiau. Deja, bežiūrėdamas / beskaitydamas prisimeni šmaikščią sąvoką „tyrasis konceptualizmas“. Tekstas – kaip grynoji idėjos ar minties išraiška – labai domino konceptualizmo pionierius, bet šiandien naudojant rašytinę medžiagą jau reikėtų ir kokio nors lingvistinio, semiotinio ar socialinio nuotykio.
Kita vertus, vienas labai įdomus aspektas: rašytiniai A.Andriuškevičiaus darbai tarsi žymi lietuvių menininkų perėjimą nuo modernizmo prie postmodernizmo. Teksto – kaip meno kūrinio – naudojimas parodoje tapatinamas su postmodernistine sąmone, tačiau vartojamos kategorijos lingvistiškai priklauso modernistinei jausenai („Begalybės dalis esu“, „Ieškau savęs“). Toks dvilypumas yra būdingas daugeliui šiandien kuriančių vyresnės kartos menininkų, o A.Andriuškevičiaus darbai gali tapti net šio lūžio ikona.
Palieka klausimus
Apibendrinant galima pasakyti, kad ir visa paroda palieka klausimų. Kiek šiuolaikinis menas gali būti šiuolaikiškas? Ar forma yra šiuolaikinio meno sąlyga?
Ir šiuo atveju, ko gero, tiksliai pataikyta su parodos pavadinimu – „Pasikartojimai“.
Dailės istorijos ir minčių, temų ir formų pasikartojimai, išbėgant prieš modernizmą, bet ne visuomet suspėjant su šiandiena.
Uostamiesčio kontekste ši paroda gali suveikti ir kaip novatoriška, bet tiksliau būtų laikyti ją autoriaus retrospektyva, padedančia pasiruošti dailės egzaminui.
