Ribų ritualai

Ribų ritualai

Gytis Skudžinskas

„Vokiečių kultūros dienoms“ starto aikštele buvo pasirinkti Dailės parodų rūmai, kuriuose pristatyta Vokietijos menininkės Doris Frohnapfel fotografijų paroda „Pasienio horizontai”.

Ar buvo galima sugalvoti ar surežisuoti geresnę vietą vokiškos kultūros renginių ciklui pradėti, nei ši paroda, gvildenanti išsiplėtusios Europos ribų klausimus?! Ar dar galime kalbėti apie vokišką, lietuvišką ar bet kokią kitą nacionalinę kultūrą, kai tie pasienio horizontai aprėpia mus visus?

Jaučia bendrą pulsą

D.Frohnapfel galime ir turėtume laikyti tiesiog Europos menininke, tiriančia visiems aktualią lokalizacijos temą. O geografiniai ribų žymėjimai ir meninė praktika glaudžiai siejami, ko gero, visais istorijos laikotarpiais. Bendruomenės, turinčios savo kultūrą ir bendras tradicijas, vienokiais ar kitokiais kultūriniais artefaktais ribas žymi jau daugelį amžių, taip įteisindamos tiek galios teritoriją, tiek bendrą mentalitetą.

Gėtės institutas šalies pristatymui pateikė ne bavariškų ekskliuzyvinių odinių šortų kolekciją ar Reichstago ir Alexander aikščių estetizuotas fotografijas (su tuo atrodytų kaip klaustrofobijos kaustoma gentinė bendruomenė), o pasiūlė konceptualiai artikuliuotą ir šiandienai aktualią menininkę, taip pristatydamas brandžią, jaučiančią bendrą kultūros pulsą valstybę. Valstybę, kuri save ir mus apibrėžia kaip vienetą.

D.Frohnapfel Klaipėdos parodų rūmuose pristato dalį savo tęstinio ciklo „Pasienio horizontai”. Kas kelerius metus besiplečianti Europos Sąjunga menininkės darbus aktualizuoja bendrame sociokultūriniame lauke, o tai visuomet buvo vienu iš kokybės ženklų meno kūriniui. Kaskart naujai nužymimos ribos autorės darbus įprasmina ir kaip dokumentinę medžiagą, užšaldančią buvusių pakraščių scenovaizdžius.

Kaip dokumentas

Būtent dėl dokumentalumo autorė renkasi fotografiją, kuri mūsų sąmonėje atlieka neabejotino įrodymo funkciją. Doris fotografuoja visai paprastai, nelaukdama geresnio apšvietimo, neieškodama neįtikėtino rakurso, nesiekdama fotoobjektyvu užčiuopti uždraustos zonos paslaptis. Autorė net akivaizdžiai ignoruoja tokius meninės fotografijos aspektus, nes tai ne konceptualaus dokumento reikalas, be to, visi šie atradimai jau padaryti praėjusio amžiaus viduryje.

Parodoje žiūrovai negali mėgautis pagražintų peizažų atvaizdais. Čia jų žvilgsnis sminga į fakto estetiką, į tai, kas gali atrodyti vizualiai nepatrauklu, bet kartu ir verčia atsekti prasminius ekspozicijos dėmenis.

„Pasienio horizontai” suskaidomi į mažesnes dalis, taip žiūrovui nužymimos ribų tyrimo gairės. Vienoje D.Frohnapfel tyrinėja šalį iš vidaus, tikrindama, ar patvarios išorinės sienos, ar plačiu žvilgsniu aprėpdama pakraščio peizažą. Kitoje autorės objektyvas jau fiksuoja užribio horizontą, lyg neištirtą nepažįstamą dykrą. Dar kitur autorės taikinys – vietinės genties vyrai ir moterys, pasipuošę dailiomis klasikinėmis eilutėmis, baugščiai besiruošiantys žengti į nežinomą teritoriją ar laukiantys iš ten sugrįžtančių. O štai kitoje stebimi pasienio apsaugai naudojami ir jau susidėvėję rekvizitai – laivai, kateriai, valtys.

Kol neatversim akių…

Logiškai apibrėžti menininkės sprendimai akylam ir žingeidžiam žiūrovui pasakoja istoriją apie ribų ritualus, apie skirtybes tarp čia ir ten. Bet šis fundamentalus pasakojimas turi ir efimeriškumo ženklų – istorijos posūkiai gali neatpažįstamai pakeisti tiriamos teritorijos ribas. O savojo aš suvokimas juk neįmanomas be kito įteisinimo ir skirtybės bruožų artikuliavimo. Taigi daugiaplaniškumas ir nenumatomi siužetiniai vingiai paverčia kūrinius šiandienos šedevrais.

Ir pabaigoje keletas faktų, nuliūdinusių šių eilučių autorių atidarymo vakarą. Pirma, žiūrovai tą vakarą rinkosi su klausimu: tai Jų ar Mūsų šventė, nors pristatoma paroda lyg ir akivaizdžiai siūlė atsakymą. Antra, ir vėl šurmulyje teko nugirsti frazę „Vėl fotografija, kiek mažai Parodų rūmai berodo meno”. Gal ir būtų niekis, jei priemonės pasirinkimą įvardintų kaip pagrindinį rodiklį kokio nors mėgėjiškų provincijos kolektyvų festivalio dalyvis. Paprasčiausiai tai palaikytume nevykusiu užstalės pokštu. Bet čia juk buvo susirinkęs laisvu stiliumi gyvenančio miesto kultūrinis elitas. Štai ir atsakymas: kol neatversim akių ir sielų, kol neaitrinsim protų vis sunkesniais uždaviniais, kol vadovausimės anachronistiniais reikšmių kodais, tol tai bus Jų, o ne Mūsų teritorija.

by admin