Rimantas ČERNIAUSKAS
Diogeno suoliukas
 |
| Ričardo šileikos nuotrauka |
Visada stengdavausi apeiti tą suoliuką iš tolo. Tas suoliukas yra Diogeno. Rudas, medinis, labai žemas, gal penkerių metų vaikui. Bet geriausiai tinka pavargėliui,tam, kuris vos velka kojas, tam, kam kojos pinasi po alaus, atskiesto pilstuku ar losjonu, skruzdžių spiritu, dichlofosu, tiesa, jo jau nebėra parduotuvėse, todėl Diogenas šlepteli ant suoliuko ir, nugara atsirėmęs į sieną, ištempia kojas per šaligatvio plotį, kad pažįstamas snukis nepraeitų pro šalį, nedavęs lito ar nors dešimties centų. Pasitaiko tokių, kurie eina sau ir nueina iš baimės įtraukę subines, pasitaiko pižonų, kurie tyčia įspiria jam į koją, pasitaiko kilmingų pupyčių, kurios susuka nosis ir rėkia: fu, šlapiaklynis, pasitaiko iš tikro, kad gulįs žmogus ir apsimyža ant suoliuko. Diogenas nemeluoja, pasitaiko dar malonesnių kvapų, pasitaiko net miegantis inteligentas su kaklajuoste ant suoliuko, švarko jau nebėra, kažkas pasiskolino, išverstos kelnių kišenės, jau aprankiotas iki siūlelio, batai jau nuauti, gal kam nors labiau reikalingi, o svarbiausia, kad bus naudos, kai prabus ir reikės žmogumi pasirūpinti, atnešti vandens, alaus butelį, gauti išpirką už išsaugotą jo vairuotojo pažymėjimą, asmens ar banko kortelę, jeigu jis iš tos laimės nepradės kvailioti ir prisimins savo Pin kodą… O dabar tegu miega, tegu, jau paženklintas Diogeno suoliuko, jau galės čia sėdėti dar pusę dienos, net kai lyja ar sninga, miegoti po stogeliu, kažkada čia sustodavo autobusai, o dabar tik pavargėliai, parduotuvės ir vaistinė, Anuška su Veronika, tokios pačios pavargėlės, kurios duoda čia pat už gėrimų sandėlio, nes žmogus ant suoliuko kartais irgi pasijunta kaip patinas, ypač jeigu dar jaunas ir galva tabaluoja tarp kojų, pasitaiko tokių kvailių, buvo vienas, parėjęs iš cypės, trejus metus neragavęs moters, bandė versti Veroniką prie visų ir policija jį supakavo, nes suoliukas ne viešnamis, kad ir kas besėdėtų, atsargos kapitonas, bocmanas ar vagis, čia visi esam lygūs, tik pavargėliai, sunkios kojos ir drumstos galvos, daugiau stebėtojai nei dalyviai. Diogenas nesigiria, jisai sako, ką jaučia, nes tos dvokiančios bobos nusibodo labiau nei gyvenimas.
Koks gyvenimas? Klausiu aš, sutikau jį netyčia, eidamas su dukra iš maisto parduotuvės. Ar tas merdėjimas ant suolo yra gyvenimas?
O kas dar? Diogenas suraukia nosį. Klausi tam, kad susimąstyčiau, kad pajusčiau savo menkumą? Tai ne mano problemos, o tavo, kvaily. Nori viską žinoti, įlįsti į Diogeno kailį ir išlikti švarus, be utėlių ir be smarvės? Nori viską čia aprašyti ir dediesi draugu? Jei toks geras, prieik arčiau, atsisėsk greta, petys prie peties, apsikabinkim kaip du vargo broliai, apsišlapinkim kartu ant suoliuko. Bet nenori, tau gėda, suki savo nosį, čia kitaip nei mokykloje, kur darbų kabinete išlenkdavom po taurelę per ilgąją pertrauką ir aš jau nebe ūkvedys, viskas buvo tik intrigos ir rietenos, smarvė ir utėlės, viso to nebebus, tiktai naktys šaltos ir šiltos, su skausmu kepenyse ir palaima, kada gauni pigaus šarmalako užsipilti už lūpos… Ko vaipaisi? Daug šneku, tu sakai, filosofas, sakai, Diogenas, kur gyveno statinėje. Aš ir tos neturiu, tik sulaužytą savo moskvičių, kur gyvenam su Anuška susiglaudę, kad būtų šilčiau, tik sunkius alpinisto batus, kuriuos nuaviau nuo vieno kvailio ir kurie net per liūtį nepraleidžia vandens, ir suoliuką, ant kurio tu nenori sėdėti. O gal verta? Gal sėskis greta? Duok petaką, ir Anuška greitai subėgios buteliuko. Ko dar lauki? Ko stypsai, kaip mietą prarijęs? Anuška, bėgsi?
Eik tu, durniau, moteris pakelia drumstas bespalves akis ir priduria rusiškai kažką panašaus, kas reikštų – susikišiu visus jus į savo vaginą.
Tėti, nusigandusi spaudžia ranką dukra, tėti, einam namo. Taip, sakau, greitai įkišu ranką į švarko kišenę, sugraibau saujelę monetų ir paberiu ant suoliuko.
Nepyk, Diogenai, apsisuku ir einu neatsigrįždamas greta pralinksmėjusios, straksinčios iš laimės dukros. Kaip gerai, čiauška ji, kaip gerai, kad nesėdi ant to suoliuko.
Ragai
Rami lietaus muzika, šniokštimas už lango, prietema kambaryje, aštrus dažų kvapas, raudona draperija, užmesta ant kėdės atlošo, ir švytinčios vyro akys. Įsisiurbusios iki skausmo į krūtų spenelius. Jis iščiulps, išgers mane visą, kol nepereisiu į paveikslą ant drobės ir manęs nebeliks, tiktai atvaizdas rėmuose, mano vyro, Roberto, užgaidoms tenkinti. Kad galėtų pasikabinti svetainėje ir didžiuotis, rodyti savo verslo draugams – pažiūrėkite, kas nutapė, šitas dailininkas įžymybė, užsakiau savo žmoną kaip investiciją…
Kiek mokėjai, būtinai pasiklaus kuris nors. Tas visai nesvarbu, spindės džiaugsmu mano vyras, investicija ateičiai. To vyruko paveikslus perka vokiečiai, švedai, olandai.
Bet jinai pozavo nuoga? Nustebs Arvydėlis. Palikai ją vieną su dailininku? Pamanykit, šypsosis Robertas, gal tavo žmona nevaikšto viena pas ginekologą? Gal tu pats ją apžiūri ir gydai? Arvydas vedė visai neseniai ir pavydi savo jaunos žmonos kiekvienam, kas pasako jai žodį ar palydi žvilgsniu. Ne be reikalo. Miestas žino, aš taip pat, kad ta mergšė susitikinėja su mano vyru.
– Nesiraukyk, – teškia dailininkas.
Tiesą sakant, nežinau net jo vardo. Jis numeta teptuką, prieina arčiau ir šiltais, sausais pirštais suėmęs už pečių pasuka mane veidu į langą. Ir tie pirštai tarsi žaisdami švelniai perbraukia man per krūtinę.
– Sėdėk ramiai, – sako jis, – reikia dirbti.
– O aš?- staiga suima apmaudas nei iš šio, nei iš to, -tau už darbą gerai apmokės, o kas man?
– Tau garbė ir prisiminimas, – vyras rodo geltonus arklio dantis. Savimyla, pasitikintis savimi, išlepintas snobų, meno kritikų ir, ko gero, moterų dėmesio. Jis galvoja, kad jam tarsi dievui viskas leistina?
– Nebijai, kad pakviesiu savo gorilą?- sakau jam piktai.
Tas gorila, vienas iš Roberto apsaugininkų, lydi mane net po parduotuves, neina tik į tualetą ir į miegamąjį. O dabar sėdi virtuvėje prie televizoriaus ir laukia, kol pasibaigs pozavimo seansas.
Dailininkas nurimsta, atitraukia tą savo ranką ir gūžteli pečiais.
– Kaip sau nori, jei labai pavargai, galim baigti.
Išsigandai, šmėsteli mintyse, kiekvienas išsigąstų dviejų metrų didumo judančios spintos. Jau mačiau, kaip jis mušasi ir vienu kojos spyriu išverčia duris.
– Aš rytoj neateisiu, – sakau ir lėtai užsisegu liemenėlę.
– Kodėl?
– Aš išvis daugiau neateisiu…
– Tavo reikalas, – abejingu balsu sako vyras, – galbūt Robertas ras geresnį tapytoją?
Kiaule tu, pagalvoju, jokio dėmesio ir jokios pagarbos, tarsi čia nebūtų moters, tik kėdė ir raudona draperija, nes matau, kaip tos švytinčios akys ima blėsti, nerodydamos jokio dėmesio lengvoje migloje, pilkame abejingumo rūke, blausios miegančio arklio akys.
– Viso gero! – rikteliu jam į veidą ir trenkiu išeidama durimis.
– Ei, ei, ei! – pašaukia jis nuo laiptų, – išsivesk ir savo gorilą!
Ir viskas? Tiek telieka iš mano nuotykio? Vėl be tikslo slampinėsiu po didelius savo namus ar iš nuobodulio važinėsiu po parduotuves, sporto sales ir barus, o tas drimba judės man iš paskos ir paslaugiai tampys mano pirkinius nepratardamas žodžio kaip nebylys?
– Paklausyk, – priekaištavo man Robertas, – už portretą aš jau sumokėjau avansą, tai dideli pinigai.
– Na, ir kas? Pasiųsk savo banditus, atsiims dar su procentais.
– Kvaiša tu, nebūk vaikas, jo paveikslas man svarbesnis, nei tau atrodo, Viktoras kaip prisvilęs laksto jam iš paskos…
– Dabar supratau, – pykteliu aš, – nori vėl būti pirmas? Nori Viktorui parodyti nosį?
– Kartais tu supratinga mergaitė, – jis bučiuoja man į kaktą be aistros tarsi seserį. Galbūt vėl parėjo iš savo mergšės, Arvydėlio žmonos, o gal turi daugiau, kas jį žino… O kam būtų geriau nuo žinojimo? Lai sau eina, kur nori, kad duotų gurkšnelį laisvės…
– Negalvok, kad aš baldas, kurį gali stumdyti, – pasistengiu vaizduoti piktą.
– Mažule, nebūk ožka, pakentėk dar kelis seansus, dėl tavęs padarysiu viską.
– Jei jau viską, pasakyk savo banditui, kad paliktų mane ramybėje, kad nespoksotų pro durų plyšį, kada aš pozuoju.
– Jis taip daro? – netikėtai piktai sako Robertas.
– Jei galėtų surytų mane akimis.
– Pupuliuk, tik savaitę… Pakentėk dar bent vieną savaitę. Tas galvijas lauks tavęs gatvėje, sėdės mašinoje ir lauks.
– Mašinoje?
– Žinoma.
– Ir tu leisi man būti vienai su tuo dailininku?
– Aš manau, tu esi supratinga mergaitė.
Kurgi ne? Šiandien Robertas dovanojo jai laisvę. Ji stovėjo prieš atvaizdą veidrodyje ir galvojo apie save kaip apie svetimą moterį.
Tas mažytis gurkšnelis laisvės jos kūnui ir jos mintims. Lyg kas būtų iš aukšto ar iš šono parodęs jos gyvenimą, kuris tik kaimynui atrodo tobulas ir laimingas. Aistrų ir meilės slėnis. Tačiau to jausmo seniai jau nėra ir nebuvo. Ji jau žino, kad tekėjo už turto ir to vyro falo, nes jis buvo pirmasis ir kol kas vienintelis. O dabar medžioja kitas. Nors galbūt jį patį medžioja dėl jo turto ir padėties. Falocentriniame pasaulyje vyrai naiviai galvoja, kad yra didieji medžiotojai, o iš tikro – aukos būna jie patys. Mergužėlei pakanka nusišypsoti, pavartyti akis, pasiūbuoti užpakaliuku ir vaikinas bėgs iš paskos, vedamas savo svambalo. Svambalinės kultūros pasaulyje jie didžiuojasi savo falais, demonstruodami juos kaip valdžios ir didybės simbolius. Užtenka pažvelgti į išaugusį vandens bokštą prie jos sodybos, ilgą blizgantį šiluminės elektrinės kaminą, aukštos įtampos elektros stulpus ar tą linksmą vaizdelį, kada vyrai medžioklėje galanda savo peilius, braukydami juos kaip pimpalus per šlapią akmenį. O jos vyro peilis trumpiausias. Būtų linksma, jei nebūtų graudu…
– Ko dabar krizeni? – nepatenkintas klausia Robertas.
– Ai, nekreipk dėmesio, – ji nusisuka, negalėdama susivaldyti.
Nes tie vyrai juokingi ir kvaili kaip vaikai. Nuo seniausių laikų jie gaminasi ietis, kardus ar muškietas pagal savo falo ilgį ir formą ir kapojasi, badosi, šaudosi tarpusavyje , kad išsiaiškintų, kas stipriausias, o damos alpsta iš susižavėjimo. O gal tik apsimeta, nes tokie ritualai falocentriniame pasaulyje? Demonstruoti lytinį pajėgumą. Fidelis Kastro, Čerčilis, Hemingvėjus, net portretuose arba nuotraukose čiulpią storą cigarą, kokia nors taikos pypkė, kurią rūko indėnai, simbolinis sportininkų pergalės cigaras, nuotrauka, kurioje jos vyras sėdi prie stalo su cigarete dantyse, lyg dėl to atrodytų galingesnis, o jo pimpis ilgesnis. Net tas dailininkas vaikštinėja aplinkui su ilgu teptuku plaukuotoje rankoje. Ji staiga pasijuto laisva ne tik mintyse.
– Ko šaipaisi? – paklausė dailininkas.
– Aš norėčiau pati tave piešti.
– Ar tu moki? – nustebo jis.
– Tu išmokysi…
Ji šypsojosi, nes jau buvo laisva ir galėjo nesidrovėdama imti į ranką teptuką.
– Nusirenk, – pasakė ji godžiai, – man patinka tavo pieštukas.
– Nori būti menininke?-suglumęs paklausė dailininkas.
– Noriu būti kaip vyras.
Dabar jai buvo smagu ir lengva. Ji nusišypsojo savo atvaizdui veidrodyje ir tam vyrui su teptuku, kuris stovėjo už nugaros. Jis stovėjo už nugaros ir žiūrėjo jai į akis iš sidabrinės veidrodžio gilumos.
– Tu išdykus ir pasiutus kalė, – pasakė jis švelniai.
Nes žaidimas jau ėjo į pabaigą. Robertas ragino kuo greičiau užbaigti paveikslą. Gali būti, jis įtarė kažin ką. Jo moteris ėmė dažytis lūpas ir niūniuodavo sau po nosim nežinomas jam melodijas ar kikendavo sau be jokio reikalo, pavyzdžiui, kai jis žaisdavo su rašikliu, valydavo šautuvą po medžioklės ar galąsdavo peilį virtuvėje.
– Ko čia rodai dantis?
– Ai, nekreipk dėmesio…
Delsti toliau buvo pavojinga, jis paskyrė tapytojui paskutinę datą, kad portretas būtų baigtas ir galų gale pasiektų jo namus. Jis paskyrė paveikslui visą sieną svetainėje, ta proga jis pasikvietė savo draugus ir pažįstamą meno kritiką. Vakare, jiems belaukiant, atvyko ir dailininkas, nešdamas prieš save didelę keturkampę drobę paauksuotuose rėmuose, kurią pats pakabino ant sienos priešais židinį, virš kurio jau puikavosi stambūs briedžio ragai.
Pagaliau, pagaliau, sumurmėjo šeimininkas, jie visi pakėlė taures ir spoksojo į nuogą moterį, sėdinčią paveiksle.
Man staiga pasidarė nejauku nuo tylos ir jų žvilgsnių, mano vyras stovėjo prie židinio, tiesiai po ragais ir šypsojosi… Koks vaizdelis, pasakė tas akiplėša dailininkas, pakėlė fotoaparatą,kabojusį jam ant krūtinės, nusitaikė ir spragtelėjo. Nežinau, ar iš savo kvailumo, ar tyčia norėdamas man įgelti. Mano vyras su daugybe ragų, tarsi falų styrančių virš galvos, taip ir liko stypsoti jo nuotraukoje. Nežinau, negaliu, nebenoriu žiūrėti į savo portretą.
