Rimantas Kmita

Rimantas Kmita

Alio Balbieriaus nuotraukа

***

kaip rašė Šlaitas –
eilės turi būti
siūbuojanti širdis, o
ne forma
(tą vakarą jis buvo geriausias
poetas),
dabar ir aš vis daugiau
jaučiu siūbuojančią širdį,
jaučiu iki baugulio
kaip vaikystės sūpynę
po beržu
prabundu kasnakt, kai ji
nebeatvaro kraujo iki
pirštų galų,
kai nebegaliu žaist
iki pergalės,
kai padauginu, ir, atrodo,
nutrūks, o niekas manęs nenori
išleisti namo
(niekas nenori manęs išleisti namo)
siūbuojančia širdimi
eičiau tamsiomis gatvėmis
kirsčiau kampus –
per apleistas pievas,
per balas ir kurmiarausius
eičiau,
per stadionus, paverstus šunų
vedžiojimo aikštelėmis,
užėjau neseniai vieną,
vis nedingsta iš akių
tas vaizdas:
žolė sulig juosmeniu,
ant futbolo vartų –
skalbinių vėliavos

***

aš sėdžiu stotelėje šalia turgaus
ant suoliuko prie šiukšlių dėžės
skaitydamas straipsnį haiku ir metų laikai,
vis kas nors ką nors įmeta ton dėžėn, o galiausiai
atsistoja man už nugaros ir žiaumoja kažką,
ir vis mėto kažką tokio šlapio,
nepatogu net žiūrėt, o kvapai čia taip
sumišę, kad sunku pasakyti, bet už tai aiškiai
girdžiu, kaip šalia kalbas porelė:
zajabys ne, sako jis, dirbt nebereikia,
laisvas dabar, o tu irgi juk?
nu jo, bet man jau atvažiuoja, tu tik paskambink,
nepasišiukšlink
man patogu skaityti, nes straipsnis pirmame
laikraščio puslapyje, kur kiti laikraščiai spausdina
vakarykštes sensacijas bei skandalus,
neretai sukeltus mano kartos,
pavyzdžiui, kobės bryanto iš los angeles lakers
arba millos jovovich, kilusios iš ukrainos,
paprastai jie išlipa sausi iš vandens,
kas neskirta tokiems mirtingiesiems kaip mes, ir
aš galvoju, kodėl net animal chanel nerodo
štai šitų man nežinomų vabaliukų,
kaip jiems sekasi krutėti
ant šito miestelio grindinio tarp šampano,
alaus ir degtinės
kamštelių, nuorūkų, saulėgrąžų lukštų, etikečių,
ką jie daro radę štai šituos du dirbtinius briliantus,
besimėtančius čia, prie suoliuko,
būtų tarsi iš žiedo, gal
iš auskarų, ką jie galvoja, kai jie žėri
vos vos prasidedant
rudeniui vis silpnėjančioj saulės šviesoj,
galbūt šiandien netgi pirmoji rudens diena,
nors vėjo dar nėra,
bet kvapas jau randasi, nedrąsus, kiek nustebęs tuo,
ką čia mato,
sunkiai su kuo nors palyginamas,
todėl čia nesukursi metaforos,
kaip ir tam šviesos atspalviui jau
rudens sekmadienio, trumpam pakreipusio
mano kelią bažnyčion, bet ir ten pasirodė,
kad visi skuba,
mat mišios keitė mišias, nedidelis sąmyšis
tarp dar neišėjusių ir jau atėjusių,
aš praėjau pro bažnyčios turgelį, kuriame, regis,
gali rasti visko: nuo maldaknygių ir rožančių iki
rytietiškų pakabukų, smilkalų ir brošiūrų apie tai, ką
satja sai baba galvoja apie Kristų, kurio,
pagalvojau, kičiniai paveikslėliai niekada nevaizduoja
įtūžusio, vartančio prekeivių stalus, kurie
prekiavo tais pačiais blizgučiais, apskritai nevaizduoja
nieko, kas galėtų kelti nerimą, susirūpinimą
ar per didelį keistumą,
pavyzdžiui, ėjimas vandens paviršiumi,
tuose paveikslėliuose viskas sekasi gerai,
o paskutinis atėjimas –
šviesus, giedras ir netgi šiek tiek vangus
kaip ir šitas pirmas
rudens sekmadienis,
o aš dar turiu spėti suprasti, kaip poststruktūralistai
supranta tekstą (ir neturiu supratimo,
kaip tai padaryti per keturias valandas
be stebuklingojo interneto, kurio man niekaip neįveda,
o interneto svetainėse
aš visada palieku diskelius arba neįsirašau
susirinktos medžiagos,
pasiųsdamas ją į šiukšliadėžę),
o paskui eisiu į tinklus,
tai toks rudeninis trumpametražių filmų festivalis,
po kurio grįšiu į tą pačią stotelę,
kur žiba netikri briliantai,
kuriuos lauždami mergaitę nubraukė
nuo švarkelio ar išeiginių džinsinių kelnių jos
svajonių vaikinai
tada, kai jau nebevažiavo jokie autobusai,
o kol kas išgėręs pobažnytinį butelaitį
senu papročiu vadovaudamasis
aš sėdžiu ir laukiu
man vienintelio tinkančio trečio

***

sunku tuo patikėti,
bet štai aš ir vėl ant suolelio,
dabar jau sostinėj,
bene svarbiausioj aikštėj
tarp bomžų, riedlentininkų ir
krentančių lapų po naujais
žibintais valgau ketvirtį viščiuko
užsigerdamas degtine, nes turiu
laukti, nes turiu dar laiko
kaip ir tie 12-14 metų riedlentininkai,
tik iš pirmo žvilgsnio beprasmiškai
bandantys važiuodami pašokti, ore
apversti riedlentę, ant jos nušokti ir
toliau važiuoti, o įsižiūrėjus ima atrodyti, kad
tie paaugliai šitaip bando harmonizuoti pasaulį,
visu rimtumu važinėja, todėl ir neduoda
tam bičui riedlentės,
nes jis važiuotų maivydamasis
prieš savo mergą, griūtų ir viską sugadintų;
jie iš visų jėgų stengiasi įvaldyti
tą lentą ant keturių ratų taip, kad pasaulis
susiklostytų kuo gražiau, kaip ir tos
merginos gatvėje, siekiančios atrodyti
geriau nei ant podiumo,
jos grožiu bando išgelbėt pasaulį, nes kas gi kitas,
jei ne jųjų grožis
kaukši kulniukai, mūsų pasaulį
prie mūsų kala ir vis dar nesam
pražuvę
ir jau man viską bešiurenant
į savo užrašų knygelę, išmargintą hieroglifais
prieina pavargėlis ir taip iš toli pradeda:
ar galiu, atsiprašau,
stengiuosi būti švarus,
bet va, gėda sakyt, nukritau iki pačio dugno,
ar į snukį neduosit, šiaip tai duoda iš karto, vos priėjus,
labai atsiprašau,
bet gal kaip nors, gal galit pačio pačio
pigiausio ėdesio nupirkti
na trūktelėjom dar, susivertė kone iki dugno –
brangus daiktas,
sako, per jį ir nupuoliau,
jis, atseit, buvęs muzikantas,
saksofonistas ir prasigėrė;
studentaudamas dirbo ligoninėj budinčiu,
matyt, iš ten ir tatuiruotė ant kaklo
radom neįtikėtinai pigios dešros, net nežinojau,
kad tokios būna, ir batono, ir, jeigu būtų neįžūlu,
dar pačio pačio
pigiausio alaus, be abejo, ir stipriausio,
išėjęs ilgai spaudė ranką ir rodėsi esąs kone sukrėstas,
kažką šnekėjo, šnekėjo, dėkojo, o aš galvojau,
ar ne pirmą kartą taip pavalgydinau išalkusį,
ir tarsi jau ramesnis, tarsi apsidraudęs
kokioj dangaus kanceliarijoj
nuo piktųjų, kurių jau antra diena baugiai dairaus
iš bankomato netyčia vietoj 200 išsiėmęs 2000 litų,
jau gali sakyti, kad tiesiai svetimo miesto puotai,
o prie kasos, kad krapščiau geležiokus,
atseit, štai koks aš dvasingas, ne tai kad antrus –
paskutinius marškinius atiduodu
na bet man jau reikia palengva slinkti prie teatro,
kur turi pasirodyti mano žmona po spektaklio,
laukiu dabar akies krašteliu žiūrėdamas,
kiek meta tam gitaristui
o štai ir mano išgelbėtasis, žvilgteli į mane, pažįsta,
bet neišsiduoda, kiek atsilikęs gerokai jaunesnis
su kapišonu ant galvos nusmukusiom kelnėm
beveik kaip ir aš
o štai ir sulaukiu, mano žmona net kalbėti nenori,
toks buvo
prastas tasai spektaklis

***

toks nuovargis kažkur iš vaikystės:
vakaro prietema, autobuso variklio vibracija,
sausos, perštinčios akys ir liga – visai netoli
šešėliai bei siluetai ir tas silpnumas
kojose, sąnariuose, šlapias oras ir drėgnas apavas,
autobuso gale – du knarkiantys vyrai tarsi
galingi motorai
stumiantys mus pirmyn
kažkas dar turi jėgų kalbėtis,
brautis per rūką prietemoje,
jau kol grįšiu – tiek ir tebus: tamsa ir švieselės
kad viskas kuo greičiau baigtųsi ir
atsidurtum namie
ilgas judėjimas – ir vis neateina metafora

***

jis eina
jis eina per gatvę
jis eina jau pačiu viduriu
jo veidas išpuręs
barzda ir plaukai
po žiemos dar nematę vandens
jis eina per gatvę
ir automobiliai net nesignalizuoja
tik sustoja ir laukia
jis eina per gatvę
nors ir neturi kur eiti

by admin