Rimantas Kmita

Rimantas Kmita

knygų mugė

na ir kaip tu, szymborska,

po du litus

rinktiniai tavo žodžiai

ne kam teįdomūs

ką gi veiki čia, senute,

su elegantišku savo skriblium

žvalgais po naujuosius laikus

ką galėtum jiems pasakyti?

sakai, kam tos kaukės,

jeigu nėra karnavalo

žinai, jiems patinka žmogiškas

žvilgsnis,

žmogiškumas, ypač kada

žurnaluose ir televizijose

juos jaudina familiarumas

netikėtose vietose

bet negi mudu imsime jaudinti

juos paperka asmeniškumas,

bet negi mes papirkinėsime

negi imsimės harmonizuoti

tarkime, pirkėjus ir

prekybininkus,

kurių neharmonizuoja net

rinktinių tavo žodžių kaina

poezija jiems būna per

sudėtinga, ir jie tada sako –

nesąmonė,

poezija jiems būna per daug

paprasta, ir jie tada sako –

čia ne poezija, o kažkokie

dienoraščiai

iš tiesų jiems ir nereikia jokios

poezijos

tai kur poezija? – klausia ir

klausia žurnalistai

sutrikusių poetų, nudūrusių akis

į žemę, neturinčių ką atsakyti

Apie du dalykus

Pavargėliui žvilgsniu nugaron

atsirėmęs

Prie senamiesčio grindinio

traukiamas

Alaus ir pundelio traktatų

Su prievole vertinti

Abu barzdoti, nuvargę,

Su nešuliais

(o kas gi juose? – blusų

pasagėlės juose),

Apsmukusios kelnės,

bet laikosi dar,

Ir švarkeliai šiaip sau,

Tavo gal dešimtoj klasėj pirktas

Kelmės universalinėj,

O dabar jau gerokai daugiau

kūno

Jam tenka apglėbti; gal reikėtų

rašyti glausčiau,

Bet kaip čia nepasidalinsi –

viename iš tų traktatų,

Jauna mergina kalba, kad neva

moteriškas rašymas

yra biseksualus,

Dėl kurio jos laimi,

Išeitų, kad vyriškasis –

homoseksualus, dėl kurio jie

Pralaimi;

Dar sakoma, kad kiekvienas

vyras savyje turi

Anima, o moteris – animus –

vyriškąją pusę,

Tai gal ir kiekvienas vertintojas

turi savyje bomžą,

Nors atvirkščiai tai kažin.

Ir kitas dalykas – dažnai žiūriu

į savo rajono

Šunis valkatūzus,

Jie visada seni, jų nebūna jaunų –

linksmų apykvailių,

Nebent seni apykvailiai,

bet dažniau visiškai ramūs,

Jokio dėmesio aplinkai, bindzina

kaži kur žvilgsnį įsmeigę,

Kad ir jaunesnis – apšiuręs,

neguvus, be ausies arba raišas,

Bet šiaip jau nebūna jaunų,

nesu tokių matęs

Kiemo valkatų.

Aš neatlaikau pavargėlių

žvilgsnių,

Šunys vengia manojo.

***

tas mikroautobusiuko

vairuotojas

jau nusikalęs visai,

paišinas visas, ir mašina jo

ne per švariausia,

dirba išsijuosęs:

klausinėja, ar čia kas lipsit,

o už posūkio, o už perėjos,

bando ir kelių eismo taisyklių

laikytis, ir kuo greičiau

nugabenti

mus kur reikia

nežinau iš kur ta mintis:

norėčiau pas jį į svečius,

į jo priplėkusią virtuvę

išgerti butelaitį degtinės,

žmona jo riebaluotu chalatu

padarytų kokios užkandos

ir nebūtų blogai, gal net

visai gera

iš visų jėgų – geležinai –

įsitvėrus

tarsi kokios karuselės vairo

nes mums reikia laikytis

by admin