Rimantas Kmita

Rimantas Kmita
***
man pietaujant užeigos televizorius
rodo tamponų reklamą
bandau nuleisti akis ir galvoti
apie ką nors tolima
paskui rodo kažkokį reportažą,
kuriame kažkoks japonų policininkas
nukleiptais batais ir užmaukšlinta
tarnybine kepure
ir nors akių nematau
iš veido raukšlių man pasivaidena
kad šis policininkas šį vakarą
sulaikys jauną nusikaltėlį,
net ne nusikaltėlį, o eilinį chuliganą
ir gerai jam užtvos lazda,
o paskui dar užtvos
o paskui muš, kol šis nukris
ir nebeatsikels
šiaip jis jau bus buvęs pakeliui
namo po tarnybos ir eis toliau
bet ne, dar apsigręš, sugrįš
ir tarnybiniu peiliu perrėš
tam chuliganui gerklę
ir tada jau grįš namo
galbūt su tokia dvasinga
ašara kaip kad yra aleksandra-
vičiaus nuotraukoje ant girdvainio veido
bet jis sėdės su kepure ir niekas
jos nematys
kol ji galiausiai nudžiūs
žmona nieko nepastebės
užmetus žvilgsnį, nors
vargu ar ir šiaip ką pastebėtų
jis miegos kitame kambaryje
išsivalęs dantis ir nusiplovęs
peilį. rytoj dar į darbą
o tada dvi laisvos
***
aš sėdžiu svetimo miesto
autobusų stotyje
skaitau literatūros teoriją
visą dieną sėdžiu ir skaitau
ir laukiu

ir nusiveda trise vieną mergaitę


moksleivę dar, vos pora
sakinių užteko suderinti sąlygas
nors ir neatrodo ji patyrus
gal vien tik todėl ilgai ir nesiderėjo

kas čia dar

kažkokia kaimiečių šeima
trys sūnūs, du dar maži
ir didelis rožinis zuikis
suvalgė po kebabą ir taip pat laukia toliau

vietiniai bomžiukai, ko
jie laukia čia, stotyje
nebevažiuos jau niekur

paskui aš važiavau ir girtos
rusės iš latvijos aiškino lietuviams
kad niekas neišteka šiais laikais iš meilės
o viena jau antrą kartą ir, aišku,
nelaiminga, bet dabar jai labiausiai
gaila brangaus telefono, palikto
taksi automobilyje

o vakar, atsisveikindami vienas su kitu
mes vaikščiojome pajūriu
rinkome gražesnius akmenis

kurie tiktų kokiems nors menams
ir tada aš garsiai pagalvojau
kad akmenys kaip ir debesys –
ką nori, tą juose ir įžiūrėsi

***
Jis vienas ant suolelio stotelėje,
Šalia baltas maišas,
Klausia kiek valandų, sako,
neatvažiuoja autobusas,
Atsistoja, prieina arčiau, kalba
jau rusiškai,
Murma galvą nuleidęs,
Visai kaip aš, kai skaitau eilėraščius,
Pagaunu kas antrą, kas trečią žodį,
Sakau, skoro prijedet,
Neprijedet, ir nežino ką daryt, ar čia
pėsčiam eiti, ar ką.
Jūreiviški apiplyšę marškinėliai
iš po striukės,
Maiše kombinezonas, znaješ, firma, nado,
štob bylo čysto.
Svarščik ja.
Klausia, ar dirbu, sakau, kad studentas,
Tai, sako, jechai zagranicu, vsie sečias
ujezžajet.
Ja by pojechal, no mnie uže šestdesiat.
Nikomu nenūžen.
Naidi tam sebe devušku i živy.
Po pauzės.
 Ja nepju, no sevodnia nemog, nu
nemog prosto.
Druzja ješčio ostalis.
Nušiurę antakiai, balti smilkiniai, raukšlės.
Ja chotj i vypivšy, no s milemetrovkoj mog
by tiutelka v tutelku popastj
Ja ne tak sebe ja kak skazatj ja vies‘ aparat čustvuju tak vzial i čiustvuju ves‘ aparat
Čia jo balsas tvirtėja, darosi aiškus, po truputį pakelia galvą ir žvelgia tarsi ieškodamas
Milimetrinio tarpelio kažkur ten, už tvoros,

už medžių

***
jis perka loterijos bilietą
kartu su kitokiomis įvairiomis prekėmis
produktais vakarienei ir šiaip

prakaitas jam sunkiasi čia ir dabar
blizga visa plikė, kaklas ir rankos
bei riešas ties laikrodžiu

jis perka visas išprakaitavęs, storas
pagyvenęs vyras
jis kostiumu, po darbo, o rytoj
vėl aštuntą vietoj, o
jau dabar tamsu, jau ruduo

jau visiškai aišku, kad ruduo
jau bulvės nukastos ir vasara nebegrįš

ir aš prisiminiau, kad kažkada
man išsprūdo tas posakis – aš miręs
ir vienai nustebusiai vokietei laužyta
savo kalba
bandžiau išaiškinti, kad ir

mirus dar galima
šį tą nuveikti, kaip kad
pavyzdžiui, vištos ir
nukirsta galva dar gali
toli nubėgti nuo savo mirties

ir, tarkim, jis, tas vyras, tyliai
sušnabžda, tik šiaip, kaip priežodį:
viskas,
tuoj mirsiu
ir nebegyvensiu

o loterija dar negreit,
sekmadienį

bandelės su sezamo sėklomis
ir vištos blauzdelės
aš sėdžiu ant suolelio katedros aikštėje
aplink visi valgo ledus ir geria kolą,
o aš valgau bandeles su sezamo sėklomis
ir vištos blauzdeles
nes aš noriu mėsos, o pietaut „kur nors“
 neturiu pinigų

mėtau nugraužtus kaulus į šiukšlių dėžę
žvalgaus, ar niekas per daug nekreipia
dėmesio
bet visi labai užsiėmę, net ir tas vargeta
apsimetęs pacanas, eina
atseit po šiukšliadėžes žvalgydamasis,
 o iš tiesų tai prisiartina prie turistų grupės,
dar labiau susiriečia, išsikreipia
prašo išmaldos
o negavęs išsitiesia ir nueina
per katedros aikštę

o prie manęs jau keletas balandžių
lūkuriuoja savo dalies
bet aš neskubu ir jie neiškentę ima peštis
vienas jau visai rimtai įsikirto kitam
į sprandą ir sukasi ratu
atrodė iš tiesų įspūdingai, niekas nenorėjo
su juo taip suktis ir jis liko vienas
liko ir žiūri į mane pakreipęs galvą,
įsmeigęs raudoną savo akį
ir aš pasiduodu, metu nugalėtojui trupinį,
gal, sakau, tu koks gavelis ar kas,
kad toks gudras

o diena prasidėjo keistai, išplėšė iš
miego toks vaizdas:
tarpdury stovi vaikiukas ir juokias,
kvatojas
iš manęs, miegančio

by admin