Rojaus sodų paunksmėse

Rojaus sodų paunksmėse

Uostamiestyje, Prano Domšaičio galerijoje, dar visą mėnesį paviešės tarptautinė paroda „Vytauto Kasiulio rojaus sodai“, atverianti lankytojams vieno iš nedaugelio lietuvių menininkų, pasiekusių pripažinimą pasaulinėje meno erdvėje, kūrybos lobyną.

Kristina Jokubavičienė

Puikios tapybos aura

Parodoje eksponuojami V.Kasiulio tapybos darbai, surinkti iš Paryžiaus, Niujorko, Vilniaus ir Kauno kolekcijų.

Mūsų visuomenei dailininko kūryba ilgai buvo nepasiekiama, Lietuvoje V.Kasiulis buvo retai minimas. Tik dabar, kai dailininko našlė Bronė Kasiulienė Lietuvos dailės muziejui paskolino jo kūrinių kolekciją iš Paryžiuje saugomo dailininko kūrybos fondo, atsirado galimybė V.Kasiulio kūrybinį palikimą pristatyti Lietuvos žiūrovams. Parodai V.Kasiulio darbų iš Niujorko rinkinio paskolino ir buvęs dailininko mecenatas dr. Juozas Kazickas (JAV), eksponuojami Vilniaus bei Kauno kolekcininkų sukaupti kūriniai. Galerijos salėse karaliauja ypatinga puikios tapybos aura.

Kad geriau suvoktume tą stulbinantį kontrastą tarp V.Kasiulio gyvenimo tragizmo ir gyvomis, sodriomis spalvomis emanuojančių jo paveikslų, trumpai pasekime kūrėjo kelią, kuriame randame ir skaudžią karo pabėgėlio, piligrimo, besiilginčio Tėvynės, dalią, ir garbės bei pasaulinio pripažinimo sulaukusio dailininko sėkmę.

Buvo ypatingai darbštus

V.Kasiulis gimė 1918 m. Simne, Alytaus apskrityje. Tėvas buvo baigęs Varšuvos taikomosios dailės akademiją, piešė bažnyčioms paveikslus, iš medžio drožė altorius ir sakyklas. Perėmęs polinkį menui, mažasis Vytautas savo pirmąjį „honorarą“ gavo būdamas dešimties – nupiešęs Simno mėsininko krautuvės iškabą, parnešė namo kelis kilogramus mėsos…

V.Kasiulio atėjimas į profesio-nalaus meno pasaulį sutapo su lemtingaisiais Lietuvos istorijos įvykiais. Kauno meno mokyklą jis baigė 1941 m., sukurdamas geriausią per visą mokyklos istoriją diplominį darbą. 1943 m. tapytojas surengė Kaune pirmąją personalinę parodą, kurioje eksponavo per 100 paveikslų. Nereikia stebėtis tokiu darbų kiekiu pirmojoje parodoje – autorius buvo ypatingai darbštus. Dailininko našlės B.Kasiulienės teigimu, per savo gyvenimą jis sukūrė 1500 molbertinės tapybos paveikslų, 950 pastelių, 200 darbų guašu, apie 50 litografijų.

Išsvajotame Paryžiuje skurdo

Po pirmosios parodos V.Kasiuliui buvo pranašaujama puiki dailininko karjera. 1944 m. jis išvyko tobulintis į Vienos dailės akademiją, tačiau karo suirutė sugriovė visus planus. Grįžti į Lietuvą neliko jokių galimybių. Karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje susitikęs su žmona ir ką tik gimusiu sūneliu, kartu su kitais iš Lietuvos pasitraukusiais lietuvių dailininkais jis kurį laiką dėstė Freiburge įkurtoje Dailės ir amatų mokykloje. Tą sudėtingą laikotarpį primena parodoje eksponuojamas „Autoportretas“ (1946).

1948 m. V.Kasiuliui didelėmis pastangomis pavyko pasiekti Paryžių. Pasak B.Kasiulienės, apie Paryžių dailininkas svajojo visada. Dar iki Antrojo pasaulinio karo dauguma lietuvių menininkų tobulinosi Paryžiuje, sėmėsi šiame menininkų ir meno mieste naujų idėjų, įkvėpimo.

Pirmieji metai Paryžiuje V.Kasiuliui buvo labai sunkūs. Kelis mėnesius, neturėdamas pinigų, gyveno tiesiog gatvėje. Vėliau gavo naktinio sargo vietą, taigi pastogę nakčiai, galėjo piešti pastele, lieti akvareles. Tačiau dienomis tekdavo ištisai klaidžioti gatvėmis.

Įžengė į meno pasaulį

Bet net tokiomis sąlygomis dailininkas kūrė. Galerijai „Hallmark“ Paryžiuje surengus tarptautinį kalėdinį konkursą, V.Kasiulis, neturėdamas drobės, kompoziciją „Bėgimas į Egiptą“ nutapė ant pagalvės užvalkalo ir nunešė į galeriją. Iš 6000 dalyvių buvo atrinkti 200 – tarp jų pateko ir V.Kasiulis. Atrinktieji darbai buvo rodomi parodoje, Prancūzijos prezidentas surengė jos dalyviams priėmimą, bet, pasak žmonos, „Kasiulis negalėjo eit, nes stačiai apiplyšęs buvo“.

Su šia paroda V.Kasiulis įžengė į Paryžiaus meno pasaulį, buvo pastebėtas galerininkų ir kolekcininkų. 1949 m. Raymondo Duncano galerijoje įvyko pirmoji V.Kasiulio personalinė paroda Prancūzijos sostinėje. Pripažinimo metas prasidėjo nuo 1950 m. parodos „Stiebel“ galerijoje. Visi parodoje eksponuoti darbai buvo nupirkti.

Nuo 1954 m. V.Kasiulio darbai jau eksponuojami visoje Europoje ir Šiaurės Amerikoje – Berlyne, Niujorke, Toronte, Stokholme, Kopenhagoje ir kitur. 1960 m. Kasiuliai įsigijo pirmąją nuosavą galeriją, kurioje eksponavo paties dailininko ir kitų Paryžiaus mokyklos atstovų kūrinius. Vėliau Paryžiaus centre įkūrė kitą galeriją – „Galerie Royale“, kurioje sėkmingai darbavosi iki 1990 m.

V.Kasiulis buvo nuoširdus, geraširdis ir nepraktiškas, tad verslu ir buitimi rūpinosi jo energinga ir tokia pat darbšti žmona. Dailininkas mirė 1995 m., palaidotas de Pantin kapinėse Paryžiuje, vieta išpirkta 30-čiai metų.

Be jokių protekcijų

Giliai išgyvenęs Tėvynės netekimą, nuolat svajojęs apie sugrįžimą, V.Kasiulis niekada jos daugiau nematė. Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, asmeniškai bendravęs su V.Kasiuliu Paryžiuje, minėjo dailininko neišsiųstą laišką mokslo draugui Pranui Gudynui, kuriame jis rašė: „Kaip laimingi tie, kurie nesupranta, ką reiškia prarasti Tėvynę…“ Gyvendami Paryžiuje abu Kasiuliai nuolat pabrėždavo savo lietuvišką kilmę, gražiai lietuviškai kalbėti išmokė sūnų; kritikų recenzijose dailininkas dažnai buvo vadinamas lietuviu iš Simno.

Sėkmė atrodo žaibiška, galima pagalvoti – laimingas atsitiktinumas, bet už jos slypėjo nuolatinis darbas, nesustojantis kūrybos procesas ir talentas. V.Kasiulio parodai Vilniuje išleistame kataloge (jį galima įsigyti P.Domšaičio galerijoje) publikuojamas Henriko Nagio 1961 m. parašytas straipsnis „Vytautas Kasiulis – spalvų magijos meistras ir linijų poetas“, kuriame teigiama: „Kasiulio kūrybos pasiekimas Paryžiuje ir pasaulyje nestebina nė vieno, kuris jį geriau pažino. Tokių duomenų ir tokio atkaklaus veržlumo kūrėjas turėjo būti pripažintas ir iškeltas. Todėl teisingai sako garsiosios Paryžiaus galerijos savininkas ir kritikas Christianas-Gilbertas Stiebelis – Kasiulis susilaukė vieno iškiliausiųjų Paryžiaus dailininkų vardo be jokių išorinių triukų, be jokių protekcijų ir būgnų, vien tik savo neeilinio talento dėka. Savo kūrybinės technikos ir tematikos originalumu ir šviežumu“.

H.Nagys, straipsnyje svarstydamas ir ieškodamas atsakymo į klausimą – „kokia gi Kasiulio atrasta slaptinga kūrybinė formulė taip sužavėjo ir užkerėjo Paryžių ir kitas Europos sostines?“ – negalėjo rasti vieno atsakymo ir vienos priežasties.

Lygiai taip pat ir mes, šiandien žiūrėdami V.Kasiulio paveikslus, nerasime vieno ir vieningo atsakymo. Kiekvienas turėsime savus paaiškinimus, rasime parodoje savus paveikslus, prie kurių norėsis sugrįžti dar ir dar kartą.

Į kitą dimensiją

Jo paveiksluose spalvų sąskambiai rafinuoti, koloritas „skambantis“, linijos virtuoziškos ir gracingos, formos lengvai, tarsi šelmiškai stilizuotos.

Vaizduojama tai, kas buvo gerai pažįstama: Paryžiaus gatvių gyvenimas sukasi kaleidoskopu, kuriame vietos yra visiems ir viskam. Paveiksluose telpa gatvių muzikantai, prekeiviai gėlėmis ir knygomis, cirko artistai, šokėjai, valkatos, įsimylėjėlių poros, bibliniai motyvai ir kavinių scenos, vaizdai iš dailininko dirbtuvės, reikšmingi kritikai, paprasti paukščiai ir žuvys. Atpažįstame Eifelio bokšto siluetą ir Dievo Motinos katedros apybraižas, siauromis gatvelėmis kylame į Monmartrą, nusileidžiame prie Senos, po lietaus žvilgančiu plytelių grindiniu nejučiomis žengiame į kitą dimensiją, kurioje, pasak prancūzų kritiko Jeano Chabanono, „visi žmonės – poetai, visi daiktai – papuošalai ir visi sodai yra Rojaus sodai“. Paveikslai verčia prisiminti šiandien atrodančias kvailomis senas svajas, retas juoko pro ašaras būsenas. Už improvizacijos, spontaniškos tapysenos juntame švelnios ironijos ir liūdesio dvelksmą, kurį taip gerai pažįstame. V.Kasiulio kūriniuose randame žaismingo lengvumo ir šilto žmogiškumo, kurių taip pasiilgstame. Paroda pažeria ištisą estetinių išgyvenimų puokštę. Tai tarsi katarsis mūsų suniurusiai dvasiai – ar dažnai tai patiriame?

by admin