Rokas Povilius

Rokas Povilius


Nėra to dievo
kuris neišeitų į gera

labiausiai norėčiau
kad būtų dievas
dar geriau keli
nors jei tie
kurie sėdi ant debesų
geria vyną ir svaido žaibus
tai iš viso nereikia
apsieisiu
bet visgi prašyčiau:
dievo – gido
kuris žemėlapyje pažymėtų
lankytinas vietas ir spirtų į užpakalį
kai keliauju tik nuo vieno
sofos galo prie kito
dievo – karštosios linijos
kuris atsakytų bent į sms žinutes
padejuotų kartu
dievo
kuris savo milžiniška ranka
retkarčiais pamasažuotų pečius
sakytų: „nurimk, tu man patinki.“
galų gale pageidaučiau dievo
kuris būtų moteris
pasitiktų grįžus iš gyvenimo
lyg po sunkios dienos darbe
su garuojančia vakariene
bučiniu tarpduryje
spynos neužrakintų
kad galėčiau žvilgtelt
kaip gyvena
buvę bendradarbiai

98 procentai
arba poezija
iš išskaičiavimo


98 procentus eilėraščių
numetu šalin užmirštu
po pirmos dešimties žodžių
98 procentai eilėraščių
tik pienas ar mėtų arbata
padedantys užmigti
98 procentai eilėraščių
nesukelia šiurpulių
neįsiveržia į smuklę
mano kaukolėje
neprovokuoja ten riaušių
nesikėsina į padavėjas
nenusiaubia baro
toks jausmas kad kiekvienas poetas
teturi smarvės 2 procentams
nenuobodžių eilėraščių
98 procentai paveikslų
genijų ar idiotų teplionės
už kuriuos kiti idiotai ar genijai
pakloja milijonus
98 procentus moterų
tesinori paleisti kaip žuvis
palikus tik kabliuko žymę
98 procentai manęs
tik antsvoris
bevertė masė
likusius 2 procentus
pervesiu į pasaulio sąskaitas


Dviejų ausų
per daug


Bethovenas buvo kurčias
Van Gogas nusipjovė ausį
kai geriau pagalvoji
nieko ypatingo neišgirsi
nebent vėjo gūsį
tarp moters
kalnų ir tarpeklių
įkalinto lape
eilėraščio staugsmą
traškėjimą
senstančios odos
ir tą prakeiktą
bet nepakeičiamą
kaip gyveni

Poetai medžiuose

šioj žemėj poetai
kaip niekur nuobodūs
nykiausias eilinis
taikus eilšaudys
namie tu ar miestuos
egzodo – vienodas
nesuprastas liftas
pakels nutupdys

iš inkilo medy
vienutės spec. kastos
pro skylę stebì             
beždžiones ir dievus
suklupęs prie lapo
kur eilės per prastos
jos sielą pripildys
ištuštins pilvus

drovus išrinktasai    
kiekvieną šį rytą
bėk lietvamzdžiu stauk                     
be jokios priežasties
garuoji nuo žemės
tavim nė nelyta                             
mirei dėl gimimo
gimei dėl mirties

Poezija
eina į pabaigą
todėl reikia
gelbėti pasaulį
kitais būdais*

Pasaulis baigias, todėl
reikia rašyti eilėraščius.
(A.Marčėnas)


sudėvėtas išsunktas poetų
siluetas žilos prostitutės
atviruko be adresato
reto grožio žvilgsnio
žingsnių šokio nepamiršta
pirštais ieško užtrauktuko
išbluko lūpos jau šaltos akmens
rudens nesulauks ji

ruduo

kosėdama rašalu miršta
tiršta įmantrių poetų
klozetai užkimšti eilėmis
vinimis papuošiu jos grabą
dreba rašaluotas plaktukas rankose
už parankės ji išsives
ne mane
* būdai dar neatrasti

Įsidulkinimas

viskas
ko geidi
ieškai
kaip pateisint dulkinumą
kaip sutilpt
į aštuonraidę amžinybę
į pėdsaką neirstančiųjų
himnų
freskų
epų
odžių
vaistų nuo užmaršties
į atsidavimą
herojus garbinančiai miniai
jų iškeltiems nykščiams
žūčiai dėl istorijos
ateities kartų
pasauliui
kuris toks pat
su tavim ar be tavęs
į tikėjimą
pragaru
rojumi
dausomis
reinkarnacija
Hadu
Valhala
ar kaip jūs tai vadinat
gal troleibusas nesustoja mirtyje
gal vergai ne veltui kenčia
gal jiems bus atlyginta
?
kažkur ir kažkada
o kol kas turi tik dulkinumą
kuris paklaidins savyje
rūkas sugers kvepiančius veidus
dūmai grauš akis
bet tai viskas
ką spaudi delnuose
ką sukaupei per gyvenimą
laikyk stipriai
nes dulkių siurbliui
prireiks milisekundės
atgniaužti pirštams

by admin