RoRa teatras
Rolandas Rastauskas. Bermudų trikampis: teatrinės istorijos. – Vilnius: Kultūros meniu, 2011. – 322 p.
Gitana Gugevičiūtė
Michel Foucault, 1970 m. gruodžio 2 d. Collège de France skaitęs inauguracinę paskaitą, kalbėjo: „Užuot pradėjęs kalbą, norėčiau, kad ji įsuptų mane ir nuneštų kuo toliau, anapus bet kokios pradžios. Norėtųsi, kad dar nespėjęs prabilti pastebėčiau, jog gerokai anksčiau prabilo kažkieno bevardis balsas: man pakaktų tik užbaigti, pratęsti frazę, nejučia užpildyti jos plyšius, tarsi ji būtų akimirka neryžtingai stabtelėjusi ir davusi man ženklą. Štai tada pradžios nebūtų; užuot buvęs diskurso šaltiniu, veikiau tapčiau mažyte spraga jo atsitiktinėje tėkmėje, jo galimo išnykimo tašku“ (Foucault Michel. Diskurso tvarka. – Vilnius: Baltos lankos, 1998 – p.5).
Žengdama išnykti „Bermudų trikampio“ knygos kvadrate jaučiuosi įkvėpta ne tiek M.Foucault filosofijos, kiek Rolando Rastausko paradokso, pradedamo ir gemančio tik jam žinomais būdais: nepradedant tapti pradžia; pradėti, bet neakcentuoti; būti diskursu ir spragele atsitiktinėje laiko tėkmėje; būti skiedrele, sukuriančia orbitą; būti (neišvengiamai, nekvestionuojamai, neabejotinai) ir „diktuoti“ laisvę, originalumą, profesionalumą („Mėgėjas yra vienkartinis laimės kūdikis, kuriam Dievas neduoda antro karto,“ – p. 290).
Teatras – aistringai į savo guolį įsitraukęs 17-metį dramaturgą ir kekšiškai nuo jo (dramaturgo) nusisukęs, – padarė mums paslaugą, nes sukūrė kone „antžmogį“: performerį, kritiką, recenzentą, eseistą, scenaristą, vertėją, dėstytoją, keliautoją, pasaulio pilietį, šiandien liudijantį įvykius, kurių nefiksuoja, apeina, nežino oficiozinė teatro istorija. Asmenybinį universalumą liudija ir pati knyga, kurioje – esė, interviu, tekstai apie Autorių ir jo kūrybą; dokumentai, iliustruojantys pjesių „Lenktynių aitvaras“ ir „Talmantas Žuvėdra“ bylą; pjesės tekstas („Bermudų trikampis“ ir „Notturno, arba Bebrų respublika“), pirmojo performanso „Lašas po lašo“, atlikto 1987 m. gruodžio 20 d. Osvaldo Balakausko 50-mečiui skirtoje konferencijoje LTSR meno darbuotojų rūmų Raudonojoje salėje (išties sunku patikėti, kad toks tekstas galėjo būti legaliai ir oficialiai atliktas); DVD zona… Knygos fotografijų vandenyse nardo daugybė teatrinių legendų (Eimuntas Nekrošius, Vladas Bagdonas, Ingeborga Dapkūnaitė, Tadeuszas Różewiczius, Andrijus Žoldakas ir kiti), su kuriomis R.Rastauskas sėdėjo prie vieno stalo, dirbo festivaliuose, statė spektaklius etc. („Bermudų trikampis“ kone įsakmiai nurodo skubiai pildyti išsilavinimo spragas, idant nemanytum, kad nuotraukoje petys petin su RoRa stovintis ispanų rašytojas, teatro ir kino režisierius, užkietėjęs antifašistas Fernando Arabalis – tiesiog dar vienas senukas iš teatrinio pasaulio).
Teatro kritikė Viktorija Ivanova šią knygą vadina knyga-skiautiniu, RoRa-manu, pats Autorius knygai diagnozavo archeologinio knygos teatro žanrą („Bermudų trikampis“ – „kuklių“ keturių dešimtmečių panorama). Ir taip – tai kūrybinė biografija, todėl siužetą ir veikiančiąją asmenybę kritikuoti būtų mažų mažiausiai kvaila.
RoRa – turint omeny jo erudiciją, intelektą, laisvę, kelionių geografiją, spalvingą kultūrinės patirties paletę etc. – kartais atrodo kaip ateivis iš kitos planetos arba išeivis į kažkur. Kartais atrodo, kad su Lietuva jį sieja nebent Nacionalinė premija. Bet ne – sieja kalba, kurioje jis seniai „įvaldęs pagaliukų meną“; žmonės, kurie kuria Lietuvai ir pasaulyje; patirtys, įgytos gyvenant čia; patirtys ir mintys, parsivežtos iš kitur…
„Marginalo“, brėžiančio įrantus oficialiosios istorijos paraštėse, istorijos įtikinamos. Tame „Bermudų trikampio“ laike / zonoje norisi išnykti, nes ten „įsiurbtas“ teatras yra įdomus: komplikuotas, išradingas, buitiškas, metafizinis, eksperimentuojantis, ieškantis, suinteresuotas, vienišas ir labai gyvas. Gyvas, nes jame netrūksta deguonies – šios knygos Autoriui „nuo pirmo vaikystėje pamatyto spektaklio suaugusiesie ms (vaikų teatro jis nemėgo iš principo) – artimo šeimos draugo Juozo Grušo Herkaus Manto – <…> atrodė, kad scena yra deguonies baras“ (p.8). Scena kaip deguonies baras – graži metafora, kurių apstu knygoje (kaipgi kitaip – šis sakinio elegantas net savo recenzentus verčia pasitempti ir nuobodoką literatūrologinės terminijos eilutę keisti žaismingesne kalbos apranga). Šioje knygoje jis pilsto deguonį, o knygos pabaigoje įteikia visą jo balioną – skaitymo performansą pagal Ivano Vyrypajevo pjesę „Deguonis“.
Ne vienas recenzentas žavisi į knygą įskiepytais „punktais sakymų“ – universaliais teatro etikos ir estetikos postulatais, kuriuos rekomenduoja „išrašyti ant mokomosios studijos sienų“ ir „įsikelti į kompiuterių ekranų užsklandas“:
„Teatras yra patirties patirtis. Mintis grynu pavidalu neegzistuoja, nes scena – visada reikšmių enciklopedija“ (p.127).
„Aktoriaus laimė – geru vynu virstančios vynuogės laimė: tave ką tik sutraiškė talentingo vyndario kojos, tu susiliejai su seserimis ir broliais sultyse, tave išpilstė į butelius, ir vis dėlto – tu gyvas!“ (p.146).
„Teatras yra ribinių situacijų zondavimas, kai netgi gulėdamas giliausiam dugne dar girdi tą vos ne anekdotišką beldimą iš apačios. Egzistencinis anekdotas – štai kas yra teatras, mano ponai“ (p.181).
Bet „Bermudų trikampis“ – tai galimybių laukas: „Skaitytojas gauna tokį neva hipertekstą, – rašo RoRa, – kurį, kaip ir ankstesnėse autoriaus knygose, drąsiai galima skaityti nuo bet kurios vietos. Ir niekada nepabaigti“ (p.10). Galimybė pradėti nuo bet kurio teksto leidžia sukurti ne vieną chronologinį, filosofinį, istorinį pasakojimą, „perskaitymą“ – tąja prasme šių teatrinių istorijų rinkinys yra atviras, nevienareikšmis, autoreflektyvus, informatyvus, be jokios abejonės, – estetiškas: barokiškai puošnus, manieringas, dinamiškas, išcentrinis statinys / skaitinys.
