Ruduo Barselonoje (2)
Ispanijos turistų Mekoje Barselonoje veikia keli universitetai, gausybė muziejų, teatrų, koncertų salių ir parkų. Todėl kasmet šį miestą aplanko gausybė keliautojų, norinčių savo akimis pamatyti daugiau nei 2000 metų istoriją skaičiuojančią katalonų gyvenvietę.
Danutė Petrauskaitė
Stiklo ir spalvų harmonija
Tarp Barselonos teatrų ir koncertų salių itin išsiskiria įžymiojo Antonio Gaudi amžininko Lluíaso Domènechio i Montanero suprojektuoti Katalonijos muzikos rūmai, pastatyti labai greitai – per trejus metus (1905–1908).
Tai buvo XIX a. pabaigoje įsikūrusios katalonų chorinės draugijos “Orfeó Català” sumanymo įgyvendinimas. Iš pradžių statybą ji ir finanasavo, bet kai pritrūko pinigų, projektą ėmė remti turtingi miestiečiai ir valdžios institucijos.
Pagrindinė statybinė rūmų medžiaga – stiklas, o svarbiausia dekoro detalė – rožė, simbolizuojanti laisvę ir nepriklausomybę. Rožėmis nusėtos rūmų lubos, sienos, kolonos, laiptų turėklai, langų vitražai. Daug figūrų iš įvairių pusių supa sceną, kuri yra pritaikyta tik koncertams, bet ne spektakliams. Jos gilumoje – 18 nimfų, grojančių skirtingais instrumentais. Iki pusės jos įmontuotos kaip bareljefai, o nuo pusės – kaip mozaikos. Dešiniajame scenos šone stovi L. van Beethoveno biustas, o virš jo kabo ant arklių šuoliuojančių valkirijų skulptūros, primenančios R.Wagnerio operų personažus. Šios kompozicijos simbolizuoja Vakarų Europos muzikinę kultūrą.
Kairiajame šone – imitacinio medžio fone katalonų muzikos patriarcho Anzelmo Clavé skulptūra. Šis muzikas atgaivino katalonų liau-
dies dainas ir didžiulį dėmesį skyrė choriniam menui. Todėl visos rūmų figūros yra daugiau ar mažiau susijusios su šio meno akcentavimu (valkirijų choras, L. van Beethoveno “Odė džiaugsmui” iš IX simfonijos).
Šios salės nepakartojamas ypatumas – natūralus apšvietimas, sklindantis pro stiklines lubas ir sienas. Lubų, lyg kabančio lašo, vitraže vaizduojama saulė, o ją keliomis eilėmis supa dainuojančių choristų galvos. Salėje telpa apie 2200 klausytojų, kurie į ją patenka per vestibiulį. Pastarajame dažnai rengiamos repeticijos, įvairūs su-sitikimai ir pokalbiai.
Šie muzikos rūmai yra vieni gražiausių visoje Ispanijoje ir yra įtraukti į UNESCO saugomų pasaulio kultūrinio paveldo objektų sąrašą. Dirigentas Zubinas Mehta juos apibūdino kaip spalvų, stiklo ir ypatingos atmosferos junginį. Juose koncertavo daugybė žymių atlikėjų – pradedant R.Straussu ir baigiant K.Pendereckiu. Šį rudenį rūmai kvietė į ispaniškos muzikos koncertus ir flamenko grupių pasirodymus, kas itin vilioja turistus.
Pėsčiųjų gatvė
Tik atvykę į Barseloną turistai dažniausiai skuba į centrinę Katalonijos aikštę ir nuo jos iki pajūrio besidriekiančią pėsčiųjų gatvę “La Ramblą”.
Joje gausybė kioskų, kuriuose pardavinėjami suvenyrai, dekoratyviniai paukščiai, gėlės, paveikslai. Šioje gatvėje praeiviai stebi gyvąsias statulas – vietinius barseloniečius, apsirengusius įvairiausiais kostiumais bei išsigrimavusius ir tokiu būdu bandančius uždirbti vieną kitą eurą.
“La Rambloje”, kurioje gausu ir kavinių, galima paragauti katalonietiškų patiekalų, taip pat apsipirkti šalia esančiame įspūdingame maisto turguje. Į jį užsukus akys raibsta nuo įvairiausių rūšių jūros gėrybių ir vaisių.
“La Rambla” atsiremia į įspūdingą monumentą, skirtą Amerikos atradėjui Cristoforui Colombo’ui. Šalia jo – vėl kitas turgelis, tik šį kartą skirtas sendaikčiams. Jame išdėlioti senoviniai laikrodžiai, indai, papuošalai, plokštelės, net prieškariniai gramofonai…
Sukčių ir vagių sostinė
Tačiau apžiūrint šio Barselonos rajono prekyvietes, nereikia užmiršti, kad jose labai daug kičo, už kurį stengiamasi iš pirkėjų išlupti kuo daugiau pinigų. Suvenyrų parduotuvėse daugiausia darbuojasi imigrantai iš Azijos, kurie prekes pardavinėja už astronomi-nes kainas. Tuo galima įsitikinti, apsilankius kitų miesto kvartalų parduotuvėse, kuriose prekiaujama daug skoningesniais, meniškesniais ir kokybiškesniais dirbiniais, kainuojančiais keleriopai mažiau nei “La Rambloje”.
Ir pavojų atokesnėse gatvelėse daug mažiau nei centre, kur turistai yra sekami ir apvaginėjami. Sukčių yra kelių rūšių – vieni, nusižiūrėję aukas, prisistato kaip policininkai ir liepia rodyti pini-gines, kurių turinį pasisavina. Kiti ieško progos, kada pirkėjai pra-ras budrumą, ir tuomet mikliai iškrausto jų kišenes ar rankines, pavogdami bankų korteles, dokumentus, pinigus. Daugiausia tai imigrantai iš Afrikos, Azijos ar mažiau išsivysčiusių Europos šalių, kurie tokiu būdu stengiasi išgyventi, nes Ispanijoje nedarbo lygis yra vienas aukščiausių visoje ES. Šio straipsnio autorė taip pat buvo ne iš budriųjų, todėl neteko skaitmeninio aparato su unikaliomis kelionės nuotraukomis. Nepaisant to, Barselonos grožis nenublanko prieš patirtus materialinius nuostolius. Atsisveikinant su juo ausyse skambėjo dainos, kurią prieš kelis dešimtmečius atliko Freddie’s Mercury’s, žodžiai: “Barselona, jei Dievas panorės, mes vėl susitiksime”.
